A. Užkalnis: Vilniaus kainų beprotybė ir likusi Lietuva

Nežinau, ar jūs, gerbiamasis skaitytojau, esate Vilniuje, ar kur nors likusioje Lietuvos dalyje, už Vilniaus ribų. Jei esate Vilniuje, tai kada paskutinį kartą buvote išvažiavę ir pirkote ką nors, išskyrus degalus (kurių kainos daugmaž vienodos visur)? Jei nebuvote, tai jums reikėtų išvažiuoti ir pasidairyti, nes daug ką suprasite.

Dabar vėl pradėjau knygų turą po provincijos miestus. Labai sveika išsivėdinti ir pamatyti, kaip gyvena likusi Lietuva, nes mūsų tame Vilniuje kažkas nesveiko darosi, aš jums pažadu ir sakau.

Nauji butai už pusę milijono eurų siūlomi, lyg čia būtų pusė milijono litų. Ir žmonės neatsistoja gatvėje ir nebado pirštais, kaip tuo atveju, kai kažkoks geziukas nurodo vienu nuliu per didelę kainą ir nori už stotelių daužymo kibirą su marke BMW, 14 metų senumo ir su pusės milijono kilometrų rida 18 tūkstančių eurų. Nors visi turėtų stovėti ir badyti pirštais ir kvatoti. Pusė milijono litų? Tikrai?

Žmonės nebesišaipo ir nesistebi, nes visi praradę sveiką protą, ir kontraversija su pažadėtu 1 mln. eurų už surastą (ir atvežtą, arba neatvežtą) į Lietuvą Nepriklausomybės aktą labai aiškiai parodo, kaip toli mes išskridome į beprotiškų kainų ir nutolusių nuo gyvenimo matų pasaulį. Apie tą milijoną kalba taip, lyg čia būtų kažkieno mėnesio atlyginimas (gal ir yra tokių žmonių, bet turbūt ne Lietuvoje).

Niekas nebenori dirbti (Vilniuje) už penkis šimtus eurų, nes visi svajoja apie milijoną čia ir dabar, ir jie geriau bus plika rūra su svajone apie milijoną, negu ką nors padarys konkretaus. Lietuviškos algos niekam nebereikia, čia nesąmonė. Sąmonė yra svaičiojimai apie loterijų laimėjimus.

Aš žinau, kad dažnai juokdavausi iš tų, kas skundžiasi brangumu Lietuvoje. Bet dabar man atrodo, kad net ir Užkalnis negali tylėti. Man nereikia kalafijorų šlovės, bet pasakysiu, ką galvoju. Čia kalbu ne tik apie tuos atvejus, kai po euro įvedimo šluotelė krapų turguje, kainavusi 50 lietuviškų centų, pasidarė vienas euras. Arba apie tą atvejį, kai vieno telefono operatoriaus telefono kortelė, kurios kaina buvo vienas litas pastaruosius dešimt metų iki 2015-ųjų, paskui buvo perskaičiuota sąžiningai į 0,29 euro, o paskui kaina buvo sureguliuota iki penkių eurų, ačiū labai. O ką daryti, kai operatoriai nebegali pasiimti už duomenų roumingą Europos Sąjungos šalyse po 20 eurų už vieną įkeltą instagramo nuotrauką su pėdomis Graikijoje prie baseino. Kažkaip uždirbti juk reikia.

Ne veltui asmenys iš Lietuvos masiškai važiuoja žiemos leisti į Tailandą, nes kainos Vilniuje pasidarė tokios, kad tai dabar yra nebe šiaurės Atėnai, o šiaurės Tokijas 1995-aisiais metais, kai ten spurga ir kava kainuodavo tiek, kiek televizorius Jungtinėse Valstijose. Ar jūs matėte kainas kirpyklose ir privačiuose gydytojų kabinetuose? Šampūnas už aštuoniasdešimt eurų? Du šimtai eurų už kraujo tyrimą? Ką jūs ten darote, keičiate mano kraują į retą rūšinį konjaką? Jeigu kas nors rytoj Vilniuje atidarys dar vieną sporto klubą ir nustatys mėnesinio abonemento kainą 999 eurus, esu tikras, visi tik pagūžčios pečiais, paklaus, o kas dar ten eina (sporto klube turi būti įžymybių, kitaip ir kitiems prastai auga raumenys), ir be kalbų ten nuskubės, sužinoję, kad ten treniruojasi bent jau trys papingos žvaigždutės iš televizijos. Sumuštinis Vilniaus oro uoste, suvyniotas į lipnią polietileno plėvelę ir atrodantis, kaip nustipusios žiurkės gabalas, kainuoja tiek, kiek pietūs bet kuriame iš Londono oro uostų. Arba brangiau. Nepatinka – nepirk, sako lankytojui, tada lankytojas sako: geras patarimas, tikrai nepirksiu, ir išvažiuoja į Šveicariją, nes ten galima nors pigiai prasisukti. Nusiperka tik tie, kas nori turėti kuo pasiskųsti: nevalgiau, bet istorija labai gera.

Tai, kas vyksta Vilniuje, yra nežabotas kainų siautėjimas – šventose knygose prieš du tūkstančius metų rašydavo apie tokius laikus, kai visi praranda protą, užtemsta saulė ir žemę apspinta skėriai. Dabar irgi panašūs dalykai vyksta.

Parlamente valstiečiai (jau savaime keista, argi valstiečiai neturėtų būti kaimo vietovėse, o ne mieste) ir žalieji (taip anksčiau, kol nebuvo taip keista, buvo vadinami ateiviai iš Marso) kažką keisto kalba ir siūlo religinius įstatymus apie alkoholį arba žiniasklaidos auklybą, o visi tik linkčioja: dabar tai normalu. Tautiniai drabužiai mažyliams? Pirma bus, paskui, pasirodo, nebebus. Nacionalinę biblioteką remontavo dešimtmetį ar daugiau, išleido belekiek milijonų, ir ką turime? Labai gražius laiptus ir tuščias posėdžių sales, prie kurių parašyta „Bendradarbystės erdvės“ (tokio net žodžio anksčiau nėra buvę, kas čia dabar per feminisčių ir veganių pramanas?).

Tuo tarpu veikiančios bendradarbystės erdves perkėlė į ten, kur anksčiau buvo durys be rankenų: bepročiai transliuoja tiesiogines asmenines televizijos programas iš ligoninių, kur juos turėtų gydyti, bet jiems duoda įkroviklius ir tinklo slaptažodžius. Lietuviškas žodis „ačiū“, beraštės ministrės parašytas „ačių“, tapo Naująja Lietuvių Kalba. Sostinėje Vilniaus gatvę pavertė užtvindyta purvina šūdų Venecija ir žmonės tik fotografuoja ir stebisi, kaip keista, nejau iš tiesų tas remontas užims dešimt metų? Neužims dešimt. Užims dvidešimt, tik žiūrėkite. Sakau jums, apie mūsų laikus buvo rašoma viduramžių pamišėlių pranašystėse ir žiniuonės Vangos sąsiuviniuose. Viskas pildosi.

Galiausiai, visi išprotėjo dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo. Taip, tai labai smagus radinys, ir istorikams reikšmingas, kaip ir bet kuris svarbus dokumentas, kuriam beveik šimtas metų. Bet, nežinau ar pastebėjote, mes sėkmingai atkūrėme laisvę be to popieriaus (be jokio popieriaus), ir sovietinė konstitucija, kurioje buvo parašyta, kad mes galime laisvai išstoti iš Sovietų Sąjungos, į kurią niekada nebuvome įstoję, irgi buvo popierius, ir mums nė kiek nepadėjo. Dėl to istorinio popieriaus mus nei gerbs labiau, nei mes būsime saugesni. Jei jums atrodo, kad yra kitaip, tai jūs kliedite. Todėl ir tas pažadas apie milijoną eurų visiems atrodo, kaip normalaus pokalbio dalis, nes žmonės Lietuvoje yra išskridę į kosmosą ir jų raketa atgal negrįš.

Neadekvačiai reaguoju, kai pamatau restorane kur nors Šiauliuose arba Telšiuose antrąjį patiekalą už 6 eurus. Iškart pradedu galvoti – kažkas čia ne taip. Kodėl ne 16 eurų? Kodėl ne 26 eurai, kaip esu įpratęs Vilniuje? Ir tik tada prisimenu, kad čia normali kaina. Tiek ir turi būti.

Andrius Užkalnis

Labiausiai kolektyvinis pamišimas matyti kalbant su jaunimu, kuris anksčiau nenorėjo dirbti už atlyginimą, mažesnį už 2000 eurų per mėnesį, o dabar jie nebenori dirbti už jokį atlyginimą: jų lemtis ir likimas yra, žinokite, startapai, kur jie per savaitę pasidarys milijoną ir tada galės gyventi prie šiltų jūrų arba tolimose pakrantėse, kaip garsūs kūrybininkai, kuriuos rodo žiniasklaida. Taip, žinau, aš ir pats keliauju daugiau, negu šimtas Lietuvos gyventojų kartu paėmus, ir įsitaisiau įprotį dažnokai gyventi užsienyje, bet aš trisdešimt metų dirbau, kol užsidirbau tą teisę. Kai geltonsnapiai reikalauja tokio pat gyvenimo, kokį turiu aš, noriu spragtelti pirštais ir juos pažadinti. Atsiprašau, čia gal nukrypau nuo temos. Rašiau apie tai, kad kainos išprotėjo, o taip atsitiko dėl to, kad nukrypome nuo realybės. Kad sugrįžtume į ją, reikia tiesiog išvažiuoti iš Vilniaus.

Labai padeda nuvažiuoti į provinciją ir pamatyti, kad nebūtinai restorane sriuba turi kainuoti 14 eurų arba didkepsnis – 60 eurų. Aš nieko neturiu prieš brangų pavalgymą (Dievas mato, esu valgęs gyvenime ir brangiai, ir pigiai, mano toks darbas – juk nekritikuosite lenktyninių automobilių bandytojo, kad jis daug vairuoja brangių ir super-brangių automobilių, kurių kiti negali nusipirkti). Tačiau jau pradedu net ir pats pastebėti, kad neadekvačiai reaguoju, kai pamatau restorane kur nors Šiauliuose arba Telšiuose antrąjį patiekalą už 6 eurus. Iškart pradedu galvoti – kažkas čia ne taip. Kodėl ne 16 eurų? Kodėl ne 26 eurai, kaip esu įpratęs Vilniuje? Ir tik tada prisimenu, kad čia normali kaina. Tiek ir turi būti. Šeši eurai yra normalu, kad ir kaip man sunku būtų patikėti.

Tiesiog sau reikia dažniau priminti, kad egzistuoja ir paprastas pasaulis, kuris nepradingo nuo to, kad mes Vilniuje prisikvėpavome nuodingų garų. Tai tuo tarpu tiek, aš jau eisiu, už kokius 50 eurų apsikirpsiu su kitais Vilniaus miesto gyventojais.