A. Švedas. Šeši dalykai, kuriuos turiu Jums pasakyti apie Vasario 16-osios akto suradimą

2017-ųjų kovo pabaigoje profesoriaus Liudo Mažylio Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve atrastas Vasario 16-osios aktas išprovokavo audringas diskusijas, kurių emocinei temperatūrai, berods, jau pasiekus virimo tašką, norisi pasakyti keletą dalykų.

1. Tai yra puikiausia dovana mums visiems belaukiant 2018 –ųjų Vasario 16-osios ir šią dieną gimusios modernios valstybės šimtmečio minėjimo. Galima pajuokauti, kad Apvaizda vis dar rūpinasi Lietuva, nes Vasario 16-osios aktas atsirado idealioje erdvės ir laiko sampynoje. Nors kai kurie istorikai nemėgsta leistis į „Kas būtų, jeigu..?“ svarstymų sferą, tačiau pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti situaciją – analogiškas radinys aptinkamas kažkuriame Rusijos Federacijos archyve 2018-ųjų balandžio 1 dieną, o jį „atradusio“ istoriko (dirbančio Maskvoje įsikūrusiame fonde „Istorinė atmintis“) biografija ir dabartinė veikla, švelniai tariant, kelia klausimų.

2. Profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visos mūsų akademinės bendruomenės gyvenime (ir čia nereikia ieškoti priešstatos tarp „savimi patenkintų arogantiškų istorikų“ ir „idealistų – nuotykių ieškotojų neprofesionalų“; „gyvenančių iš projektų autoritetų“ ir „dirbančiųjų iš idėjos“). Tai, kad profesorius Liudas Mažylis formaliai nėra istorikas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės kalbant apie pastarojo žmogaus jaustą vidinį poreikį pažinti ir atrasti. Juk būtent ši emocinė jausena nedavė jam ramybės ir skatino šį mokslininką ieškoti Vasario 16-osios akto. Galima pasakyti ir dar daugiau. Istoriko ir (ne)istoriko veiklos ribos XXI amžiuje kai kuriais atvejais tampa sunkiai įžiūrimos ir dėl to mokslui ar visuomenei nekyla joks pavojus; priešingai – mokslinė žinija, viešoji erdvė ir istorinė kultūra yra esmingai papildoma „savaitgalio istorikų“, publicistų, rašytojų, kino režisierių pastangomis tyrinėti, interpretuoti,rekonstruoti ar įsivaizduoti praeitį.

Pabandykime įsivaizduoti situaciją – analogiškas radinys aptinkamas kažkuriame Rusijos Federacijos archyve 2018-ųjų balandžio 1 dieną, o jį „atradusio“ istoriko (dirbančio Maskvoje įsikūrusiame fonde „Istorinė atmintis“) biografija ir dabartinė veikla, švelniai tariant, kelia klausimų.

Aurimas Švedas

3. Nereikia burti žiūrint į krištolinį rutulį tam, kad būtų galima konstatuoti ir dar vieną dalyką – itin svarbų atradimą padaręs politologas naudojosi istorikų įdirbiu, kuris nėra toks jau mažas tyrinėjant Vasario 16-osios akto pražuvimo epochos akivaruose aplinkybes ir šio dokumento tikėtinų klajonių trajektorijas. Istorikai jau senai yra įvardinę dvi kryptis – Rusija ir Vokietija – kaip gaires pasiryžėliams imtis Vasario 16-osios akto paieškų (ginčytis su šiuo teiginiu gali tik tie, kurie nemoka skaityti). Suvokus pastarąjį dalyką profesoriaus Liudo Mažylio atradimas atsiveria kaip nuoseklių akademinės bendruomenės pastangų rezultatas, kuriame nemažas vaidmuo tenka ir „debiutanto sėkmei“ (rašau šiuos žodžius ne norėdamas sumenkinti atliktą darbą, o pabrėžti situacijos žaismingumą).

4. Visiškai akivaizdu, kad egzistuoja bent trys Vasario 16-osios akto atradimo reikšmės: simbolinė – emocinė; teorinė; geopolitinė.

Simboline ir emocine Vasario 16-osios akto atradimo reikšme mes neturime teisės abejoti.

Kita vertus, profesoriaus Liudo Mažylio atradimas akimirksniu tapo tikru iššūkiu mūzos Klėjos tarnams, nes privertė mus nerti į giliausias į istorijos, politologijos, tarptautinės teisės ir tekstologijos gelmes svarstant pamatinį teorinį klausimą „Kas yra dokumento originalas?“. Šį iššūkį mes dar turėsime įveikti, jeigu norime žengti į modernios istoriografijos aukščiausiąją lygą ir toliau esmingai tyrinėti „Vasario 16-osios akto detektyvą“ ir ką nors prasmingo pasakyti apie Lietuvos valstybės Tėvų įkūrėjų strategiją bei taktiką, kurią jie rinkosi kurdami valstybę, stiprindami pastarąją ir siekdami Lietuvos pripažinimo tarptautinėje arenoje.

Pasakęs tai aš priartėjau prie trečiosios – geopolitinės – Vasario 16-osios akto suradimo reikšmės. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve surastas dokumentas mums pasakoja apie tai, koks sėkmingas buvo užgimusios Lietuvos valstybės kelias į tarptautinį pripažinimą. Šiuo atveju tegaliu pridurti, kad tai, jog solidžios ir įtakingos užsienio žiniasklaidos priemonės pastebėjo ir aptarė Vasario 16-osios akto suradimą XXI-ajame amžiuje, taip pat yra giliai simboliška.

Kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie pirmo būtinumo dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje.

Aurimas Švedas

5. Viešojoje erdvėje reiškiantiems nuomonę, esą Lietuvos istorikai turėtų pasakyti „mea culpa“ („esame kalti, nes neradome Vasario 16-osios akto, kaip ir Mindaugo sostinės vietos, Vytauto kapo ir karūnos,Vilniaus bazilisko, ir t.t.“) turiu kontrpasiūlymą – kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie pirmo būtinumo dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje. Formuluoju šį pasiūlymą turėdamas omenyje vieną, nemaloniai skambančią tezę – Lietuvos valstybė niekada savo prioritetu humanitarikos nelaikė ir todėl šioje sferoje dirbantys žmonės yra daugeliu atveju lyg nuotykių ieškotojai, o ne mokslininkai, įgyvendinantis ilgalaikę valstybės strategiją. Norintiems prieštarauti tegaliu užduoti vieną klausimą – ar Lietuvos valstybė kada nors buvo įvardinusi savo prioritetu Vasario 16-osios akto suradimą bei (esant reikalui ir galimybėms) parvežimą į Lietuvą?

Taigi, lituanistika užsiimantiems mokslininkams ir apie amžinuosius būties klausimus mąstantiems humanitarams „po L. Mažylio sukrėtimo“, kaip teisingai pastebėjo profesorė Tamara Bairašauskaitė, nereikia nei reabilituotis, nei persitvarkyti, nei atgailauti, bet jiems tikrai nepakentų šiek tiek pagarbos ir truputį daugiau pagalbos iš valstybės ir verslo remiant ilgalaikius, strateginės reikšmės tyrimus, kurių rezultatai gali esmingai paveikti kaip mes išgyvensime dar vieną šimtmetį – iki 2118 metų Vasario 16-osios – ir ar tuo metu vis dar jausime poreikį save vadinti lietuviais.

6. Nepaisant nepakankamo dėmesio mokslui, vaizduotės, intelektualinės drąsos ir strateginio mąstymo stygiaus valstybiniu mastu, Kovo 11-osios epochoje mokslininkai valstybei bei visuomenei padovanojo ne vieną mūsų istorinę vaizduotę esmingai paveikusį bei kolektyvinę tapatybę sustiprinusį atradimą. Turiu omenyje archeologo Aleksiejaus Luchtano nuoseklų ilgametį darbą tyrinėjant Kernavę (kartais pavadinamą „lietuviškąja Troja“) ir Albino Kuncevičiaus Dubingiuose surastą Mikalojaus Radvilos Juodojo bei Radvilos Rudojo palaidojimo vietą (pastarasis atradimas tapo pagrindu šių Lietuvos istorijos herojų ir kitų Radvilų giminės atstovų palaikus saugančio panteono steigimui); istoriko Edvardo Gudavičiaus iš naujo aktualizuotą 1009-ųjų siužetą ir nustatytą labiausiai tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253 m. liepos 6-ąją.

O kur dar istoriko Alfredo Bumblausko pastangos, atvėrę mums LDK istorijos imperinį matmenį ir parodę senosios Lietuvos buvimą erdvėje nuo Gdansko iki Smolensko;praeities tyrinėtojo Egidijaus Aleksandravičiaus suteikta mums galimybė pamatyti lietuvių išeivijos pasaulyje istorijos įvairovę ir pagaliau kelių akademinių disciplinų atstovų nuoseklaus darbo rezultatas – Kauno modernizmo fenomeno, gimusio tarpukariu, pamatymas ir įvertinimas. Na ir baigdamas paminėsiu daugiatomės Lietuvos istorijos autorių pastangas, dėl kurių prieš skaitytojų akis atsiskleidžia panoraminis valstybės ir tautos istorijos vaizdas.

Profesoriaus Liudo Mažylio atradimas bus įrašytas į aukščiau paminėtų proveržių, padariusių mūsų kaip bendro istorinio likimo ir atminties bendruomenės gyvenimą prasmingesniu, gretą ir aš dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi bei sveikinu savo kolegą iš Vytauto Didžiojo universiteto.
O dabar tiesiog pasidžiaukime, nes proga nusišypsoti iš tiesų puiki!