Jos linkusios manyti, kad geriau žino, ko reikia eiliniams piliečiams ir kas tarnauja jų interesams, tad stengiasi riboti piliečių galią patiems spręsti, kaip elgtis ir gyventi.
Valdžios paternalizmas bei policijos nuovados mentaliteto plitimas pasiekė viršūnę prieš kelerius metus, kai Konstitucinis Teismas (KT) nutarė, kad Seimas turi pareigą neskelbti referendumo, jeigu referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Nes referendumas yra beveik vienintelis būdas, kuriuo valdžios politika nepatenkinti žmonės gali siekti, kad jiems rūpimi klausimai būtų įtraukiami į šalies politikos darbotvarkę, savo sprendimu KT atėmė iš eilinių piliečių teisę nustatyti, kokiais klausimais jie gali stengtis išreikšti savo valią. Tai precedento neturintis ir nepateisinamas Lietuvos žmonių politinių teisių apribojimas.
Šitokie nutarimai būtų naudingi bankams ir kredito kortelių kompanijoms, kurie uždirba pinigų kaskart, kai atsiskaitoma kredito kortele. Bet priverstinis kredito kortelių įsiviešpatavimas kenktų eilinių žmonių interesams. Pirma, ribojama jų laisvė. Aš savo pinigus uždirbu ir, užmokėjęs mokesčius, turėčiau turėti teisę jais naudotis savo nuožiūra, nemokėdamos baudos bankams, jei kas mėnesį iš bankomato išimu daugiau negu 600 eurų. Kodėl negaliu be baudos visą algą išimti iš banko ir laikyti seife savo bute? Toks nutarimas net gali būti ūkiškai racionalus, jei bankai yra nestabilūs, o palūkanos neviršija 0,10 proc.
Noras apsaugoti teisę į privatumą yra itin rimta priežastis priešintis ketinimams riboti mokėjimus grynaisiais. Kiekvieną kartą, kai žmogus užsimoka kredito kortele, mokėjimas užregistruotas ir išsaugojamas kompiuterių serveriuose. Bankas žino, kur perki („Maxima“, ne „Lidl“), ką perki (pieną, ne vyną), kur ir kada keliauji, ir t.t. Sukaupiama nepaprastai daug informacijos apie kiekvieną žmogų. JAV svarstoma ar net nutarta leisti bankams dalytis šia informacija su kitomis bendrovėmis, jei klientas leidžia. ES labiau saugoja savo piliečių privatumą, tad nepritars tokiam įstatymui. Vis dėlto kas kartą, kai vartoji kredito kortelę, atsisakai dalies savo privatumo, perduodi „didžiajam broliui“ informacijos apie savo sprendimus. Valdžia turėtų priešintis šitokių duomenų kaupimui, o ne jį skatinti.
Policijos nuovados mentalitetas dar akivaizdžiau prasiveržia, kovojant informacijos karą su Rusija. Vėl kalbama apie poreikį griežčiau stebėti ir prižiūrėti rusiškas televizijos laidas. Pasak Seimo nario Lauryno Kasčiūno, Rusijoje kultūra yra susijusi su politika. Rusija televiziją laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, kuriuo skleidžia priešišką propagandą bei dezinformaciją, sudaro sąlygas kai kurių gyventojų sąmonėje įtvirtinti nostalgiją sovietmečiui, skatina nusivylimą Lietuvos demokratine santvarka, prokremlinę geopolitinę orientaciją. Grupė konservatorių įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, kad daugiau kaip pusę televizijos eterio sudarytų europietiška produkcija.
Ne kartą pastebėta, kad Vakarų ir Rytų Europos šalių mažumų politika skiriasi trimis atžvilgiais. Vakarai supranta, kad mažumos neišnyks, neišmirs, Rytuose dar puoselėjamos mažumų išnykimo viltys. Vakarų šalys įsitikinusios, kad jei tautinėms mažumoms būtų suteikiama autonomijos teisių, jos elgtųsi atsakingai ir nepažeidinėtų nesavųjų teisių. Rytų Europos šalys dar abejoja, ar mažumos gerbtų kitų teises.
Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikimas ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai. Santykiai yra sugrėsminami, jie tampa nacionalinio saugumo klausimu, tad itin opūs. Užuot mėginus tautines mažumas ir „runkelius“ labiau integruoti į Lietuvos gyvenimą, juos atstumiame, arogantiškai tvirtiname, kad jie nepakankamai subrendę, kad, kaip maži vaikai, jie negeba apsisaugoti nuo melų ir prasimanymų, tad jiems reikia tvirtos „tėvų“ priežiūros. Ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją, sukurti įspūdį, kad jais stengiamasi nuslėpti Lietuvai nepatogią informaciją, tad ir didinti tų laidų populiarumą – draudžiamas vaisius yra gardžiausias.
Kartais nurodoma, kad Prancūzija ir kai kurios kitos šalys įstatymais reguliuoja, koks procentas televizijos ar radijo programų turi būti oficialiąja ar valstybine kalba. Prancūzai siekia puoselėti savo kultūrą. Lietuvos draudikų motyvai kiti. Jiems ne tiek rūpi Lietuvos kultūros klestėjimas, kiek priešo laidų ribojimas. Nesuprantu, kodėl taip nepasitikima savo šalies piliečiais, kodėl taip stengiamasi riboti jų teisę rinktis, pvz., mokėti grynaisiais arba pirkti alų, sukakus 18 metų, kodėl laisvesnis gyvenimas nepageidaujamas.