Pirkliai ir atradėjai

Prof. Liudas Mažylis rinkosi ieškojimo polėkį. Prof. Šarūnas Liekis rinkosi ieškojimo palaikymą. Apie mokslo ir patriotizmo ugdymą, savo ištakų svarbą šnekantiems politikams ir atsakingiems biurokratams teliko gėda, kad aktą surado autobusu jo ieškoti į Berlyną važiavęs politologas už kuklią VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto paramą.

Atradimo aplinkybės tokios, lyg mes neturėtume XX a. pradžią tyrinėjančių istorikų. Aišku, nutinka taip, kad šviežia akis geriau pamato sprendimą. Todėl ir sakoma, kad naujokui kortose sekasi.
L. Mažylis išdėstė idėją, dekanas Š. Liekis ja patikėjo. Kadaise taip Kolumbas nutiesė kelią į Ameriką, kada juo patikėjo karaliai Ferdinandas ir Izabelė – bet ne pirkliai, kurie vėliau lobo dėka atradimo.

Dabartiniai pirkliai „MG Baltic“ grojo savo tonacijos rėmuose ir siūlė pinigus ne paieškai, ne žygiui paskui idėją, o paslėpto popieriaus lapo pristatymui jiems į rankas už atlygį. Tada, kaip leidžia suprasti sąlygos gauti milijoną, „MG Baltic“ ryškioje blyksnių šviesoje įteiktų Valstybei archyvinį jos gimimo liudijimą. Tas pats įvykis vieniems gali būti tiesiog atradimo džiaugsmas, o kitiems – proga pasiplauti korupcija suteptą švarkelį. Nelauktai istorinės radybos išskaidrina atsakymą į klausimą, vardan kurio iš šių tikslų prasmingiau gyventi?

Paveikslas

Lieka atviras klausimas, kiek buvo akto originalų. Pats klausimas neturėtų nieko stebinti, nes ir šiandien įvairios sutartys pasirašomos keliais vienodą galią turinčiais egzemplioriais. Ant akto egzempliorių skaičius nenurodytas. Sakoma, kad jų būta ne mažiau trijų: Rusijai, Vokietijai ir sau. Neatmestina, kad galėjo būti daugiau.

1939 m. Lietuva rengėsi Pasaulinei parodai Niujorke. Petras Kalpokas valstybės užsakymu nutapė jai kelis paveikslus. Vienas jų, dabar vadinamas „Signatarai“ ir tik 2007 iš užjūrio grįžęs į Lietuvą, vaizduoja visus Vasario 16-osios akto signatarus, kurie prieš pasirašydami klausosi, kaip jį skaito Jonas Basanavičius. Tuo metu dar buvo gyvas ne vienas tos scenos dalyvis, ir Kaune gyvenęs bei valstybinį užsakymą atliekantis dailininkas nesunkiai galėjo su jais susisiekti ir pasikonsultuoti dėl detalių.

Ramūnas Bogdanas

Paveiksle vieną egzempliorių rankose laiko skaitovas, o dar mažiausiai trys lapai guli ant žalia staltiese dengto stalo. Tyrinėtojų nuomone, tekstas buvo parengtas iš anksto. Vadinasi, tai ne juodraščiai, o lapai pasirašymui.

Du iš jų atrasti Berlyne – lietuviškas ir vokiškas variantas. Turėjo būti ir rusiškas poroje su lietuvišku. Ne vienas mūsų istorikas galvoja, kad aktas buvo perduotas Rusijai ir guli kur nors sunkiai prieinamuose archyvuose.

Nebūdamas specialistas, žiūriu į šią paieškų kryptį gana skeptiškai, nes tuo metu nelabai kam buvo jį perduoti Rusijoje. 1918 m. vasarį ėjo vos ketvirtas mėnuo po bolševikų perversmo, jokio teisėto organo Rusijoje nebuvo: Dūma išvaikyta, vyriausybė nuversta, caras areštuotas... O jei Taryba nelaukė aiškesnių laikų Rusijoje ir vis tik perdavė, nežinia, ką su tuo dokumentu galėjo padaryti pasauline revoliucija kliedintys komisarai ir jų pavaduotojai – vakarykščiai darbininkai ar pogrindininkai. Iki vokiškos tvarkos jiems tikrai buvo toloka.

Vilnius, laimėje ir nelaimėje

Ne vienas liudininkas patvirtina, kad vieną egzempliorių J. Basanavičius pasilikęs sau. 1940 signataras Petras Klimas rašė laiške istorikui Adolfui Šapokai, kad J. Basanavičius bus įdėjęs aktą į kokią knygą ir pamiršęs.

Bet galima ir kita prielaida, kur dėjosi J. Basanavičiaus turėtas egzempliorius, kurią norėčiau pasiūlyti kaip romantišką istoriją.

Visų pirma, atsižvelgtina, jog J. Basanavičius buvo XIX a. – romantizmo klestėjimo laikų – žmogus. Jo sukurta lietuvių kilmės iš trakų-frygų teorija, šiandien vertinama kaip romantinė, atitiko to meto europietišką dvasią. Tautos ištakųatskleidimą jis laikė pamatiniu savo gyvenimo darbu. Dėl to jis pasinėrė į tautosakos studijas.

Išskirtinę vietą jo pasaulėjautoje vaidino Vilnius. 1923 m. jis parašė darbą „Vilnius lietuvių dainose“, kuriame daro išvadą, jog „aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime (...) kaip laimingais, taip ir nelaimingais tautos gyvenimo momentais“.

Jis pats liko Vilniuje ir per trumpą bolševikų okupaciją, ir prie vėliau atėjusių lenkų. Kaip Lietuvos sostinė Vilnius įvardintas akte.

Ypatinga data

Akto pasirašymo data buvo labai ypatinga J. Basanavičiaus gyvenime. Tai buvo Bulgarijoje palaidotos jo mylimos žmonos mirties metinės. Pasak anų dienų liudininkės, „vienintelis jo nusiraminimas būdavo, kada jis kasdieną, nežiūrint, ar lyja, ar sninga, nueidavo valandai ar pusvalandžiui prie savo žmonos kapo“.

Gabrielė Eleonora Mohl buvo Čekijos vokietė, palaikiusi vyro užsidegimą žadinti lietuvių tautą ir pati jau pramokusi lietuvių kalbos. Galbūt ne atsitiktinumas, kad J. Basanavičius sukvietė tą dieną Tarybą pas save pasirašyti aktą (tiesa, sušalę nekūrenamuose namuose, jie perėjo į kitas patalpas Didžiojoje gatvėje, kur buvo padėti parašai).

Jei datų sutapimas buvo atsitiktinis, tai turėjo padaryti įspūdį romantišką polėkį turinčiam patriarchui, nes pats likimas sujungė jo gyvenimą su valstybės atkūrimo diena. Taigi, darau prielaidą, kad abiem atvejais akto dienos simbolika pačiam J. Basanavičiui turėjo išskirtinę reikšmę.

Kitas idėjos vedamas romantikas iš priešingos barikadų pusės, svajojęs ir siekęs bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės Juzefas Pilsudskis simboliškai sujungė abi šalis po savo mirties per Varšuvoje palaidotą kūną ir per Vilniuje besiilsinčią širdį.

Nežiūrint galimybės patogiai įsikurti Laikinojoje sostinėje, J. Basanavičius pasirinko okupuotą Vilnių, save paversdamas lietuvybės ženklu amžinojoje sostinėje. Liko jis, ir liko akto egzempliorius. Nėra jokių žinių, kad būtų jį perdavęs į Kauną. Aktas irgi buvo nematomas ženklas, jog Vilnius yra svarbiausias lietuvių tautos miestas. Ne teisinis argumentas, ne įrodymas, o dvasios palaikytojas okupuotoje sostinėje.

Negęstantis švyturys

J. Basanavičių su vasario 16 dieną dar kartą surišo jo paties mirtis – vasario 16 diena tapo paskutine tautos patriarcho diena šioje žemėje. Man siūlosi prielaida, kuria noriu pasidalinti:
Atguldamas amžino poilsio Vilniaus Rasų kapinėse J. Basanavičius liko Vilniuje kaip dvasios palaikytojas, budintis prie lietuvybės ir po mirties. Geresnės vietos J. Basanavičiaus turėtam akto egzemplioriui, kaip atgulti šalia tautos patriarcho, sugalvoti negalėčiau. Fizinis sudūlėjimas tikėjimui reikšmės neturi. 1927 metų Vilniuje jiedu liko Rasose kaip švyturys, laukiantis grįžtančios Lietuvos valstybės.

Šitokią istoriją galėjo sugalvoti pats J. Basanavičius, matęs, kaip jo Aušros vizija tapo valstybe, galėjo įgyvendinti jam artimas ir ištikimas žmogus, o galbūt tai tik mano vaizduotės vaisius.