I. Makaraitytė. Ne M. Bastys yra sužaidęs svarbiausią žaidimą

Pirmasis komentaras, kuris pasiekė vos tik perskaičius naujieną, jog Vokietijoje profesorius Liudas Mažylis atrado Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalas buvo štai toks: čia greičiausiai viskas suplanuota. Šis atradimas esą buvo suderintas, apie Aktą buvo jau žinoma, tik paviešinta dėl to garsaus milijono abipusiai naudingai abiem dalyvaujančioms pusėms.

Tokie esam. Įtarūs. Džiaugsmo jausmas ateina tik kai logiškai atmetami visi įtarimai ir naujiena išsiskleidžia visu savo gražumu.

Vis dėlto įtarti ir tikėtis blogiausio (ir čia nei naujiena, nei paslaptis) yra traumuotų žmonių ir traumuotų visuomenių bruožas. Bet dar blogiau, kad tokiai patologijai yra daugiau nei vienas pagrindas atsirasti, nes nuo Vasario 16-osios Akto iki pat dabar buvo tiek išbandymų, netekčių ir nusivylimų pačiais savimi. Ir iki šiol yra.

Pasidžiaugėme Aktu, tai dabar paskambinkime Jevgenijui Kostinui. Netikėtai ir vėl išgarsėjusiam profesoriui. Įvardijamam „Rosatomo“ Lietuvoje atstovu, kuris per sociademokratą Mindaugą Bastį 2013 m. suorganizavo vieno iš „Rosatomo“ vadovų susitikimą su tuometiniu Seimo Pirmininku Vydu Gedvilu. M. Bastys sako, kad su J. Kostinu jis pradėjo bendrauti maždaug 2008 m., bendravo ir po 2013 m., iki pat šiol, kol VSD nepateikė išvados, kad bičiulystė ar, kaip teigia pats socialdemokratas, dalykiniai santykiai su šiuo žmogumi kelia nepasitikėjimą šiuo politiku. VSD neišdavė leidimo dirbti su slapta informacija.

Susukus J. Kostino numerį, pasigirsta operatorės balsas – skambučiai į šį numerį yra blokuojami.

Vis dėlto įtarti ir tikėtis blogiausio yra traumuotų žmonių ir traumuotų visuomenių bruožas. Bet dar blogiau, kad tokiai patologijai yra daugiau nei vienas pagrindas atsirasti, nes nuo Vasario 16-osios Akto iki pat dabar buvo tiek išbandymų, netekčių ir nusivylimų pačiais savimi. Ir iki šiol yra.

Indrė Makaraitytė

Čia taip tik po Valstybės saugumo departamento išvados, kad J. Kostinas dirba Kremliaus režimui, o ne Lietuvai ar visada skambučiai J. Kostinui buvo filtruojami? Ir ar visada J. Kostinas jautėsi nepageidaujamu Lietuvoje ir įtartinu asmeniu, su kuriuo bendraudamas esi nepatikimas ir netgi rizikuoji netekti Seimo naro mandato?

M. Bastys, kad ir kaip jis keistai kalbėtų apie santykius su J. Kostinu ir negalėtų atvirai pasakyti, apie ką buvo kalbamasi ir koks buvo jo dalykinių susitikimų su J. Kostinu bei kitais „Rosatomo“ žmonėmis turinys, yra labai nustebęs, kad būtent J. Kostinas yra jo kilpa po kaklu. Nes J. Kostinas panašius santykius, dalykinius ar bičiuliškus, palaikė ne tik su M. Basčiu, bet ir su kitais socialdemokratais. Pavyzdžiui, su Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės vicekancleriu Rimantu Vaitkumi. Šis socialdemokratas yra pagelbėjęs J. Kostinui legalizuoti Baltijos rusų instituto absolventų diplomus.
J. Kostino ryšiai su socialdemokratais yra, švelniai tariant, intriguojantys. Dar 2003–2006 m. jis yra įvardijamas kaip bičiulis socialdemokratas, kai kurie socdemai patvirtina jį buvus partiečiu, nors J. Kostino dabar partijos registre nėra. Tiesa, ilgamečiai socdemų sekretoriato darbuotojai J. Kostiną žino, jį pamena kaip apsilankydavusį ir palaikiusį ryšius su partiečiais.

Ar jūs suprantate, ką tai reiškia visame bendrame Lietuvos vidaus ir užsienio politikos žemėlapyje, kai vienu pagrindiniu klausimu, bent jau per rinkimus ir po jų, yra Lietuvos esą intensyvūs veiksmai kaip nors susidoroti su Baltarusijoje sparčiai lyg ant mielių augančia Astravo atomine elektrine?

Europiečiai kelia vieną esminį klausimą – kaip gali būti, kad visą Europos Sąjungos paramą, skirtą Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, Lietuva atidavė ir toliau pumpuoja „Rosatomui“ ir tuo pačiu apsisukusi tvirtina, kad „Rosatomo“ statoma Astravo atominė elektrinė yra nesaugi ir todėl iš jos pirkti energiją doram ir vertybiškam europiečiui tiesiog turėtų būti nepadoru?

Indrė Makaraitytė

Astravo atominę stato „Rosatomas“, abejonių, kad tai – politinis Rusijos projektas, turi nebent naivuoliai, tačiau lietuviai vis dar stebisi, kad jie – vieni kovoje. Ir dejuoja, kad Europos Sąjunga niekaip neatliepia į jų raudas ir skundus. O neatliepia, nereaguoja todėl, kad nedorėliai, nesusipratėliai tie europiečiai. Pažiūrėkit, jie visi nupirkti rusų.

Lietuvius galbūt šiek tiek supranta lenkai, tai galiausiai dėliojasi paveikslėlis, kuriame Baltarusijoje pagaminamos elektros nepirksime mes ir Lenkija. Ir nepirksime todėl, kad ji bus gaminama nesaugioje atominėje.

Bet šie politiniai lozungai kol kas neturėjo įtakos neatsirasti nė vienam betono blokui, iš kurio lipdomas Astravas. Ir kol kas nedaro įspūdžio niekam daugiau, nes europiečiai kelia vieną esminį klausimą – kaip gali būti, kad visą Europos Sąjungos paramą, skirtą Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, Lietuva atidavė ir toliau pumpuoja „Rosatomui“ ir tuo pačiu apsisukusi tvirtina, kad „Rosatomo“ statoma Astravo atominė elektrinė yra nesaugi ir todėl iš jos pirkti energiją doram ir vertybiškam europiečiui tiesiog turėtų būti nepadoru?

Šio vakariečių retorinio klausimo anatomija paprasta. Ignalinos atominėje vienus svarbiausių darbų – branduolinio kuro reaktoriaus ardymą ir branduolinio kuro laidojimą ar saugojimą – atlieka „Rosatomui“ priklausanti „Nukem“ bendrovė. Ar mes, mūsų valdžia, turime nors vieną pretenziją „Rosatomui“, kad darbus jie atlieka nesaugiai? Čia, Lietuvoje?

Kokios dar pretenzijos! M. Bastys kaip tik aiškina, kad jei ne „Rosatomui“ parodytas jo ir kitų parlamentarų, vėliau ir socdemų Vyriausybės dėmesys, Ignalinos AE uždarinėtume savų mokesčių mokėtojų pinigais. Ir dauguma Seimo narių, išskyrus gal tik kelis, pritariamai linksi – taigi tada tai būtų buvęs siaubas.

Grėsmė netekti Europos Sąjungos pinigų uždarymui buvo kilusi, kai „Nukem“ bendrovei Lietuva pradėjo reikšti pretenzijas. Iki 2011 m. Tuometinė energetikos ministerija kamšė ankstesnių Lietuvos valdžių toleranciją, kai pinigais IAE uždarymui buvo švaistomasi kairėn dešinėn, nepaisant įsipareigojimų įgyvendinimo, grafiko ir užmerkiant akis, kad tuometinės Ignalinos atominės elektrinės vadovai sabotavo procesą.

Tačiau iš Energetikos ministerijos viceministrui Romui Švedui padėjo pasitraukti konservatorių ministras Arvydas Sekmokas. Tonas „Nukem“, t.y. „Rosatomo“ atžvilgiu pasikeitė. Kad Lietuvos reikalavimai ir pretenzijos būtų nutildytos, dirbo „Rosatomo“ atstovu įvardintas Jonas Tamulis, o teisinius reikalus padėjo sudėlioti energetikos projektuose valdžiai ypač mėgusi pasitarnauti advokato Rolando Valiūno kontora.

Vienu iš argumentų, kodėl lietuviai buvo priversti sutikti su sąlygomis, kurias kėlė tuomet „Nukem“, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, o kitaip tariant – „Rosatom“, buvo esą didžiulis tarptautinis spaudimas iš Europos Komisijos. Taip, rusai negailėjo pinigų lobistams, taip, Lietuvoje viena po kitos viešėjo įvairios delegacijos, kurios svaidėsi ultimatumais ir grasino Lietuvą palikti be pinigų, jei santykiai su „Rosatomu“ nesusiklostys. Bet gal spaudimas nebūtų buvęs toks grėsmingas, jei „Rosatomo“ lobistai nevaikščiotų ir Lietuvos valdžios koridoriais? Ir gal ultimatumai nebūtų tiek išgąsdinę valdžios vyrų, jei šie „Rosatomo“ atstovų nebūtų sutikę kaip gelbėtojų? Klausimai retoriniai ir pernelyg sudėtingi, kad juos būtų galima taip iki juodo ir balto supaprastinti, tačiau išvada juk paprasta – „Rosatomas“ yra Lietuvos politikos realybė.

Panašu kad spaudimas Ignalinos atominės uždarymo reikaluose turėjo įtakos ir Astravo atominės klausimu. Iš Lietuvos pusės dirglumo nebuvo iki pat praėjusių metų rinkimų, kai į trasą įšoko visada savo rinkimams grėsmę iš Rytų išnaudojanti Tėvynės sąjunga. Astravas tapo jų rinkimų kampanijos ašimi, bet Andriui Kubiliui ir jo buvusiam energetikos ministrui A. Sekmokui „Nukem“ klausimas nėra tas, apie kurį jie būtų linkę daug kalbėti.

Kad ir kaip keista, bet išmetus M. Bastį iš Seimo turbūt tektų mesti dar ne vieną ir greičiausiai tai vis tiek nieko nepakeistų. Arba tada nemesti nė vieno, nes M. Bastys tikrai ne tas, kuris būtų sužaidęs svarbiausią žaidimą.