Milijardas eurų, kasmet skiriamų viešiesiems pirkimams, yra iššvaistoma. Šitiek būtų galima sutaupyti, jei būtų mažiau godumo, o atsirastų daugiau gero noro ir atsakomybės.
Prieš septynerius metus Lietuvoje įteisinti vadinamieji vidaus sandoriai, kurie suteikia galimybę savivaldybėms, jų bei valstybės valdomoms įmonėms pirkti prekes ir paslaugas be viešojo konkurso.
Tai Viešųjų pirkimų įstatymo išimtis, kai perkančioji organizacija sudaro sutartį su savo pačios kontroliuojama tarnyba ar padaliniu. Ši išimtis atsirado tam, kad palengvintų ir pagreitintų pirkimų procedūrą – gyventojų naudai.
Tačiau, kaip pas mus neretai nutinka, išimtis virto taisykle. Naudojantis vidaus sandoriais perkama nuolat ir už didžiules sumas. O rezultatai, kaip parodė pastarųjų metų praktika, liūdni. Už pasekmes priversti mokėti gyventojai, t.y. mes visi.
Konkurencijos tarybos 2015 metais atliktas atliekų sektoriaus tyrimas parodė, kad gyventojai tose savivaldybėse, kurios sudaro vidaus sandorius, moka nuo 5 iki 100 procentų daugiau už komunalinių atliekų išvežimą. Ir mokėti mažiau neturi šansų, nes neretai vidaus sandoriai su juose numatyta fiksuota kaina, sudaromi ilgam, 10 metų ir daugiau, laikotarpiui. Mažesnę kainą galintys pasiūlyti tiekėjai net nedalyvauja pirkimuose, nes nėra organizuojamas konkursas.
Taip sudaromos galimybės savivaldybėms apiplėšinėti gyventojus teisėtu būdu. Tai leidžia įstatymas. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2014 metais sudaryta 211 vidaus sandorių už 127,6 mln. eurų, 2015 metais – 271 vidaus sandoris už 301,1 mln. eurų.
Taip pat nustatyta, kad vartotojai už paslaugas moka ne tik neadekvačiai per daug, bet gauna jas dar ir žymiai prastesnės kokybės. Taip nutinka dėl to, kad vidaus sandoriai sudaro sąlygas savivaldybėms privilegijuoti ir proteguoti net ir neefektyviai valdomas savivaldybės kontroliuojamas įmones.
Daugiausiai lėšų vidaus sandoriams išleidžia Kauno, Vilniaus ir Šiaulių miestų bei Molėtų, Plungės ir Raseinių rajonų savivaldybės.
2015 metais iškeltos 5, o 2016 metais – 4 bylos dėl savivaldybėse vykdomų neskaidrių vidinių sandorių.
Konkurencijos tarybos praktikoje nagrinėti vidaus sandoriai, kuriais be konkurencijos buvo perkamos viešosios paslaugos gyventojams (pavyzdžiui komunalinių atliekų surinkimo iš gyventojų, kapinių priežiūros, šilumos gamybos, viešojo transporto) pripažinti pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymą.
Savivaldybė, prieš nuspręsdama sudaryti vidaus sandorį su jos įmone, turėtų įsitikinti, kad rinkoje nėra kitų atitinkamų prekių ar paslaugų teikėjų. Tačiau dažnu atveju tai nėra daroma.
Per 2015-2016 m. vidaus sandoriams išleistos lėšos viršija 277 mln. eurų. Ir tai nėra galutinė suma, nes prievolės fiksuoti šiuos duomenis ir juos viešinti nėra.
Mūsų su kolegomis inicijuotam siūlymui naikinti vidaus sandorius besipriešinanti Lietuvos savivaldybių asociacija verkia, kad, girdi, savivaldybių įmonės bankrutuos. Jeigu jos bijo konkuruoti rinkoje ir yra gyvos tik iš gyventojų sumokamų per didelių mokesčių už paslaugas, gal tegu bankrutuoja? Lengviau atsikvėptume visi. Juk tokie argumentai tik įrodo, kad daug savivaldybių kontroliuojamų įmonių veikia neefektyviai, o dabar galiojantis Viešųjų pirkimų įstatymas sėkmingai palaiko savųjų rėmimo sistemos gyvavimą. Nerimas, kad esą bankrutavus vietinei savivaldybės įmonei nebus kaip teikti paslaugų, yra perdėtas. Atviruose konkursuose gali dalyvauti ir kitose savivaldybėse veikiančios įmonės ar net kitoms savivaldybėms priklausančios įmonės.
Vidaus sandorių panaikinimas neuždraus savivaldybėms pirkti paslaugas iš savivaldybės įmonių. Jos ir toliau galės tai daryti, tačiau tik rengiant konkursą. Savivaldybės įmonė turės laimėti atvirą konkursą, siūlydama palankesnes sąlygas nei konkurentai.
Tam, kad vidaus sandorius reikėtų iš viso panaikinti, pritaria Viešųjų pirkimų tarnyba, Konkurencijos taryba, Specialiųjų tyrimų tarnyba. Laisvosios rinkos institutas taip pat laikosi pozicijos, kad vidaus sandorių panaikinimas būtų teisingas žingsnis. Tai augintų konkurenciją, mažintų kainas, skatintų drąsiau vystytis smulkųjį ir vidutinį verslą, pritrauktų investicijų. O taip pat taupytų mokesčių mokėtojų pinigus, įneštų skaidrumo, suardytų ryšius tarp politikų ir viešajam kapitalui priklausančių įmonių.
Praėjusią savaitę Seime 69 balsais „už“ pritarta Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto siūlymui palikti įstatyme vidaus sandorius (tik savivaldybėms!) su sąlyga, kad jais bus naudojamasi tik išimtiniais atvejais, kai perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Tačiau sprendimui, rinktis vidaus sandorį ar ne, užteks tik pačios savivaldybės ar jos valdomos įmonės vadovų „vidinio įsitikinimo“. Vadinasi, kelias šia išimtimi piktnaudžiauti ir toliau liks atviras. Šias pataisas priėmus, tokių skandalingų pirkimų, kokius vykdė „Lietuvos geležinkeliai“, tikėtina, būtų mažiau, bet tai problemos neišsprendžia, nes du trečdalius visų vidinių sandorių įgyvendina ne valstybinės įmonės, bet savivaldybės ir jų kontroliuojamos įmonės. Taigi Seimas entuziastingai pritarė tam, kad iš jūsų, brangūs šalies savivaldybių gyventojai, ir toliau būtų tylomis vagiama.
Jeigu ir rytoj Seimas pritars tam, kad vidaus sandoriai liktų, mes su kolegomis būtinai kreipsimės į Prezidentę su prašymu vetuoti Viešųjų pirkimų įstatymo projektą.
Panaikinus vidaus sandorius savivaldybės ir toliau galės pirkti paslaugas iš sau pavaldžių įmonių, bet privalės tai daryti skaidriai. Tad kam priešinamės, ponai išrinktieji?