Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ („Siloamas“ reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.

Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis.“ Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus.“ O jis atsakė: „Taip, tai aš.“ Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti‘. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau.“ Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau.“

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“

Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo.“ O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas.“

Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.“

Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį.“

Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis.“ Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“

Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome.“ Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“ Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk.

Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.“ (Jn 9, 1–39)

Neregio nuo gimimo išgydymas mus paliečia iš arti, nes tam tikra prasme esame visi gimę akli. Pats pasaulis gimė aklas. Remiantis tuo, ką sako mokslas, milijonus metų nebuvo gyvybės žemėje. Tačiau gyvybė buvo aklumo būsenoje: neegzistavo dar akis, kad matytų, neegzistavo pats regėjimas. Sudėtinga ir tobula akis yra viena iš funkcijų, kuri lėčiausiai formavosi.

Ši situacija iš dalies pasikartoja kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime. Ką tik gimęs kūdikis nėra aklas, bet negeba skirti daiktų kontūrų. Išties regėjimas yra stebuklas, bėda ta, kad apsipratome ir laikome tai suprantamu dalyku. Su apsipratimu ir nuostabos praradimu netekome ir dvasinio gyvenimo pajautos.

Juk daugelis iš mūsų turime fizinį regėjimą ir galime matyti kūrinijos šviesą, bet nedaugelis geba „įžiūrėti” dvasinę šviesą. Tad atidžiau pažvelkime į evangelinio teksto kai kurias detales, priartinančias mus prie dieviškos šviesos.

Mokiniai, pagal to meto bendrą mąstyseną, mano, kad aklo gimusio žmogaus aklumas yra jo paties ar jo tėvų nuodėmės padarinys. Tačiau Jėzus atmeta šią nuomonę ir sako: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 3).

Juk daugelis iš mūsų turime fizinį regėjimą ir galime matyti kūrinijos šviesą, bet nedaugelis geba „įžiūrėti” dvasinę šviesą. Tad atidžiau pažvelkime į evangelinio teksto kai kurias detales, priartinančias mus prie dieviškos šviesos.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Riboto ir kenčiančio žmogaus akivaizdoje Jėzus galvoja ne apie galimas kaltes, bet apie Dievo valią, Dievo, sukūrusio žmogų gyvenimui. Ir todėl iškilmingai pareiškia: „Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė... Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jn 9, 5).

Tai pasakęs pereina prie veiksmo: iš žemės ir seilių padaro purvo ir patepa juo neregio akis. Tai nuoroda į žmogaus sukūrimą (Pr 2, 7). Hebrajų kalboje „Adomas“ reiškia „žemė“ arba „dirva“. Išties žmogaus kūnas sudarytas iš žemės elementų. Išgydydamas žmogų, Jėzus kuria iš naujo, dirba Tėvo, kuris jį siuntė, darbą.

Evangelijos pasakojimas apie neregio išgydymą taip pat atskleidžia pirmųjų krikščionių velykinę tikėjimo patirtį, kai, susitikus Prisikėlusįjį, „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31; Jn 20, 14–16; 21, 12). Šiuo atveju kalbama ne tiek apie bendrą tikėjimą į Dievą, į jo pasaulį, kuris nesibaigia ir su šio pasaulio pabaiga, bet apie tikėjimą į Jėzų Kristų. Evangelistas Jonas šį pasakojimą pasitelkia norėdamas parodyti, kaip pasiekiamas visiškas ir brandus tikėjimas į Dievo Sūnų.

Pradžioje neregiui Jėzus yra tik žmogus: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis“ (Jn 9, 11). Vėliau į klausimą: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“, jis atsakė: „Jis pranašas“ (Jn 9, 17). Žengtas žingsnis į priekį. Buvęs neregys suprato, kad Jėzus yra Dievo siųstasis, kad jis kalba ir veikai Dievo vardu. Ir pagaliau, susitikęs dar kartą Jėzų, sušunka: „Tikiu, Viešpatie!“ (Jn 9, 38) ir parpuolęs pagarbina jį, atvirai pripažindamas jį savo Viešpačiu ir Dievu.

Išgydytasis neregys nėra teologas, negeba pateikti didingų dogminių apibrėžimų, kas yra Jėzus. Tačiau jis įgijo patirtį, prie kurios liko prisišliejęs: susitikus su Jėzumi iš Nazareto jo gyvenimas buvo apšviestas, išvydo tai, ko iki tol negalėjo patirti.

Iš tiesų Jėzus mums nepateikia sąrašo dalykų, kuriuos turime tikėti, bet sako: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). Krikščioniškasis tikėjimas yra tikėti į Jėzų Kristų, šviesos teikėją, atveriantį mums akis visų pirmiausia per Krikšto sakramentą.

Šventasis Justinas († 164) rašo: „Tas nusiplovimas [Krikštas] vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį pamokymą, yra dvasioje apšviesti.“ Todėl Bažnyčios tėvų šis evangelinis tekstas visada buvo aiškinamas Krikšto perspektyvoje.

Ankstyvųjų krikščionių giesmė, paimta iš Krikšto liturgijos, ragino: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14). Krikštas yra mūsų Siloamo tvenkinys, perėjimas iš tamsos į šviesą, apšvietimo akimirka. Jau nuo apaštalų laikų pakrikštytasis buvo vadinamas „apšviestuoju“ (Žyd 6, 4; 10, 32), vardu, nusakančiu jo naują būseną.

Krikšto apeigose įteikiama žvakė, uždegta nuo Velykinės žvakės – prisikėlusio Kristaus simbolio, yra ženklas, padedantis suprasti, kas įvyksta per Krikštą. Išties priėmę amžinąjį Žodį, „tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji gauna tikėjimo dovaną, kurią yra kviečiami vienybėje su Bažnyčia stropiai ugdyti ir drąsiai liudyti.