Sprendimas gal ir teisingas, bet vargu ar jis ryškiai pagerins ugdymo kokybę. Štai, pavyzdžiui, chemijos mokiniai per metus mokosi net 72 pamokas. Na, prisidės dar keturios, ir kas iš to? Juk mokys tas pats mokytojas, darbus atliks toje pačioje klasėje. Na taip, gal liks daugiau laiko kartojimui, medžiagos įtvirtinimui. Bet tikrai ne tiek daug, kad staiga atsirastų marios laisvo laiko per metus. Kaip buvo chemija nemėgstama, taip ir liks.
Apie kokybę pradėjome kalbėti iškart po to, kai pamatėme, jog mūsų darytos švietimo reformos ne pagerino, o pablogino padėtį. Pasakykite – ką pasiekėme išardę vidurines mokyklas ir fiziškai atskyrę progimnazijas nuo gimnazijų? O kiek naudos davė mokytojų kvalifikacijos sistemos sugriovimas, pavedus kvalifikaciją kelti rajoniniuose centruose. Tiesa, tokie centrai turėjo gauti akreditacijos įstaigėlės patvirtinimą, kad jie tinkami mokyti mokytojus. Visa tai – už nemažus europinius pinigus. Ar nejuokinga, kad Vilniaus universitetas net kelerius metus tokios teisės, t.y. teisės kelti mokytojų kvalifikaciją net neturėjo. Mokslo centras, kuriame ginamos edukologijos mokslo daktaro disertacijos! Jau nekalbu apie įvairių mokslų tarptautinius pasiekimus.
Grįžtam prie chemijos pasiekimų mokyklose. Šį pavyzdį imu todėl, kad pats esu dirbęs chemijos mokytoju, būrelio vadovu, parašęs vadovėlių ir parengęs didaktikos straipsnių, kurie buvo publikuoti ne Lietuvoje, o... JAV. Taigi, ką išlošime per tas kelias pridėtines chemijos pamokas, jei mokyklos įranga susidėvėjusi ir netinkama, jei mokytojas bala žino kada lankėsi šiuolaikinėje laboratorijoje, ir jei jis nė negirdėjo apie naujas tendencijas, kaip sudominti mokinius gamtos mokslais.
Bestseleriu tampa knygos, kurias kai kurie jauni entuziastingi mokytojai ir šiaip aktyvūs jauni mokslininkai parašo vaikams. Paprastai atliekami bandymai – tai tik dalis didaktikos priemonių. O jei pridėtume, deja pas mus taip retas neformalias pamokas muziejuose, mokslo centruose, pagaliau gamtinėje aplinkoje? Gal kitaip žiūrėtume į ilgesnę mokymo trukmę?
Kažkada buvusios dalykinės stovyklos, kurios vyko vasaros metu, per dvi savaites suteikdavo tiek žinių, kiek per visus metus jų negausi. Kiekvienoje savivaldybėje yra mokytojų entuziastų, kurie galėtų kuruoti tokias dalykines stovyklas, vykdyti projektinę veiklą. O jaunųjų literatų išvykos po mūsų klasikų gimtines? O istorikų atliekami savo krašto istorijos tyrinėjimai? O geografų ekspedicijos po kraštą? Visa tai ne tik įdomu, bet ir be galo naudinga, nekainuoja jokių didelių pinigų. Tokios stovyklos, išvykos, projektinė veikla suburtų besidominčius konkrečiu mokslu ir duotų daug didesnę pridėtinę vertę nei beprasmis sėdėjimas mokyklos suole dar dvi papildomas savaites.
Mokinių tėvai pagrįstai kelia klausimą apie ugdymo programų turinį. Nesutinku, kad visos jos perkrautos žinių. Manau, kad bėda ta, jog tokios programos yra be galo netikslios – jos mokytojams užduotį formuluoja aptakiai, yra tarsi guminės. Štai ir atsiranda ugdymo programų ir egzaminų programų skirtumai. O jau pastarosios yra ganėtinai tikslios, nes pagal jas rengiamos egzaminų užduotys.
Tai puiki dirva korepetitoriams. Būtent jie ir užpildo šią spragą, neretai korepetitoriais tampa tie patys mokytojai, šiaip nespėjantys dirbti su ugdymo programa per pamokas. Vaikai skirtingi, vieni motyvuoti, kiti ne, vieniems reikia vieų užduočių, kitiems apskritai mokymasis yra nuobodi veikla. Mokytis papildomai – motyvas labai aiškus, ypač, kai įvedamas praeinamas stojimo į aukštąsias mokyklas balas. Tad dvi papildomos savaitės tikrai neduos jokio proveržio.
Taigi ilgindami mokslo metus, nedarykime to mechaniškai. Pirmiausia imkimės kompleksinės visos ugdymo sistemos pertvarkos. Juk turėtų būti gėda, kad pagal ugdymo kokybę tampame šalimi autsaidere. Todėl nėra ko stebėtis, kad kai kurių ”Klausimėlio” laidos dalyvių atsakymai kartais glumina, tarsi tokie pašnekovai net nėra lankę pradinės mokyklos.
Negalime sakyti, kad viskas Lietuvos švietime blogai. Tačiau norėtųsi, kad mūsų tarptautinių tyrimų rezultatai ryškiai nesiskirtų nuo estų ar suomių rezultatų. Mūsų rankose yra įrankiai pakeisti pedagogų rengimo, jų kvalifikacijos kėlimo, mokyklų komplektavimo, ugdymo turinio formavimo procesus. Tada dvi papildomos savaitės ar net visas mėnuo, praleistas mokykloje turės prasmę. Tokio mokymo ilginimo prasmę supras ir tėvai, ir mokiniai.