Viskas išyra, centras nebesilaiko...
Geriausieji niekuo nebetiki,
Užtat blogieji kupini aistrų ir įkarščio.

JAV įtampa auga. Žinomas žurnalistas Patrickas Cockburnas net tvirtina, kad visuomenė šiandien yra susiskaldžiusi labiau nei bet kuriuo metu po pilietinio karo XIX a. viduryje. Cockburnas gal perdeda, bet nelabai daug. Susiskaidymą labiausiai gilina prezidento Donaldo Trumpo žodžiai ir veiksmai, bet jis nėra vienintelis nesantaikos autorius.

Nesutarimai ir pyktis auga daugiau negu 20 metų, juos kursto ir demokratai, ir respublikonai. Pastarieji negailestingai kritikavo prezidentą Baracką Obamą, visais būdais siekė sužlugdyti jo planus, net kai jie buvo naudingi JAV. Savo ruožtu demokratai vaizdavo respublikonus kaip piktavališkai nusiteikusius tamsuolius, prezidentą Bushą kaip pavojingą, pasimetusį kaubojų.

Šiomis dienomis susipriešinimas yra pasiekęs sunkiai suvokiamą lygį. Feisbuke žmonės nutraukia draugystę su tais, kurie balsavo už Trumpą. Pažinčių agentūrų anketose nurodoma, kad nenorima susipažinti su Trumpo rėmėjais. 1960 metais tik 5 proc. respublikonų ir 4 proc. demokratų sakė, kad jie būtų buvę nepatenkinti, jei jų vaikas tuoktųsi su priešingos politinės partijos nariu. 2010 m. šie skaičiai siekė 49 proc. ir 33 proc. Mažesnis procentas žmonių būtų nepatenkinti, jei jų vaikas sudarytų santuoką su kitos rasės atstovu.
1960 metais tik 5 proc. respublikonų ir 4 proc. demokratų sakė, kad jie būtų buvę nepatenkinti, jei jų vaikas tuoktųsi su priešingos politinės partijos nariu. 2010 m. šie skaičiai siekė 49 proc. ir 33 proc.
Kęstutis Girnius

Pakantumo stoka bei pomėgis demonizuoti oponentus skverbiasi į aukštąsias mokyklas. Stengiamasi neleisti kalbėti priešingų pažiūrų asmenims. Prieš kelias savaites Midlberio universiteto studentai nušvilpė žinomą, nors ir kontraversišką autorių Charlesą Murray‘jų, užpuolė ir daužė jo automobilį, sužeidė vieną jį lydėjusią profesorę.

Su nauju įkarščiu atsinaujino vadinamieji kultūros karai. Daugelis moterų nuogąstauja, kad bus mėginama riboti jų teises, tad stoja piestu jų ginti, surengdamos milžiniškas demonstracijas daugelyje miestų. Daug aistrų kelia nesutarimai dėl transeksualių moksleivių teisių į tualetus ir persirengimo kambarius. Ar save transseksualiais laikantys mokiniai gali rinktis, kuriuos tualetus jie naudos, ar jie privalo naudoti tuos, kurie atitinka jų biologinę lytį? Trumpo administracija atšaukė Obamos įsaką, kuris būtų panaikinęs federalinės valdžios finansavimą mokykloms, kurios neleistų transseksualams patiems spręsti. Pasak vienų, tuo paminamos transseksualų teisės, pasak kitų, stengiamasi apsaugoti mažas mergaites ir moteris nuo iškrypėlių.
Pakantumo stoka bei pomėgis demonizuoti oponentus skverbiasi į aukštąsias mokyklas. Stengiamasi neleisti kalbėti priešingų pažiūrų asmenims. Prieš kelias savaites Midlberio universiteto studentai nušvilpė žinomą, nors ir kontraversišką autorių Charlesą Murray‘jų, užpuolė ir daužė jo automobilį, sužeidė vieną jį lydėjusią profesorę.
Kęstutis Girnius

Pablogėjo rasių santykiai. Juodaodžiai reikalauja bausti smurtaujančius policininkus, pasmerkti praeities rasistus, net tokius, kaip buvusį prezidentą Woodrową Wilsoną, kurių nuopelnai kraštui neginčijami. Juodaodžiai teigia, kad reikia pašalinti rasizmo atgyvenas, baltaodžiai mano, kad tuo siekiama privilegijų ir lengvatų. Nuo didėjančio socialinio neteisingumo lygiai kenčia balti, juodi ir rudi amerikiečiai.

Kęstutis Girnius
Dideles aistras kelia imigracija. Vieniems migraciją ribojantys Trumpo įsakai pažeidžia konstituciją, diskriminuoja musulmonus, stengiasi atsukti laikrodį atgal, atkurti jau nykstančią „baltaodžių Ameriką“. Prezidento gynėjai aiškina, kad įstatymai turi būti vykdomi, neteisėti migrantai deportuojami, imigracija apskritai turi būti ribojama, nes atvykėliai atima darbo vietas iš čia gyvenančių.
Kovos mentalitetą atskleidžia Hillary Clinton rinkimų kampanijos išlaidos reklamai. Ji išleido daugiau negu milijardą dolerių, bet tik ketvirtadalis reklamų kritikavo Trumpo planus ir ketinimus. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas Trumpo asmens puolimui. Tai neregėtai aukštas procentas. Nuo 2000 m. kiekvienas kandidatas į prezidentus bent 40 proc. reklamos skyrė oponento programos kritikai. H. Clinton taktika buvo neveiksminga, bet išlaidos rodo, jog ji ir jos komanda manė, kad oponento puolimas ir niekinimas atsipirks.
Juodaodžiai teigia, kad reikia pašalinti rasizmo atgyvenas, baltaodžiai mano, kad tuo siekiama privilegijų ir lengvatų. Nuo didėjančio socialinio neteisingumo lygiai kenčia balti, juodi ir rudi amerikiečiai.
Kęstutis Girnius

Šios problemos seniai vargina JAV. Bet jas gerokai paaštrino Trumpas, prisistatęs kaip užmirštų ir nuskriaustų žmonių gynėjas. Čia ne vieta nagrinėti, kaip savanaudžiui milijardieriui pasisekė sukurti tokį įvaizdį. Nors Trumpo populiarumas smunka, ir gal jis nebus perrinktas 2020 m., jo poveikis bus jaučiamas dar ilgai. Daugelis už jį balsavusių sutapatina jį su savo Amerikos vizija, tad laiko Trumpo kritiką išpuoliu prieš gilius jų pačių įsitikinimus, jo gynimą – savo principų gynimu. Išsivysto užburtas ratas. Kuo daugiau Trumpas kritikuojamas, tuo labiau ta kritika laikoma piktybiška ir nuo jos atsiribojama.

Bus sunku išbristi iš šio užburto rato. Norint pasiekti kompromiso, reikia rasti tinkamą forumą diskusijoms. Bėda ta, kad vis daugiau amerikiečių gyvena paralelinėse informacijos visatose, kurios viena su kita nesusietos. Žmonės žiūri tik tas televizijos laidas, skaito tik tą spaudą, lankosi tik tuose interneto portaluose, kurie atspindi jų nuotaikas ir išankstines nuostatas. Jie nepasitiki kitais, ne savais šaltiniais.
Bėda ta, kad vis daugiau amerikiečių gyvena paralelinėse informacijos visatose, kurios viena su kita nesusietos. Žmonės žiūri tik tas televizijos laidas, skaito tik tą spaudą, lankosi tik tuose interneto portaluose, kurie atspindi jų nuotaikas ir išankstines nuostatas.
Kęstutis Girnius

Rinkimų kampanija sustiprino daugelio įsitikinimą, kad nėra patikimų, objektyvių informacijos šaltinių. Trumpas ir jo komanda nuosekliai puolė vadinamąsias pagrindines (mainstream) žiniasklaidos priemones, po savo pergalės jas pavadino „liaudies priešais“. Nors šis pasisakymas sulaukė plačios kritikos, daugelis Trumpo rėmėjų mano, kad prezidentas yra persekiojimas už savo įsitikinimus, kad nutylimi jo laimėjimai, kad liberalai ir juos palaikanti žiniasklaida prieš jį kariauja kryžiaus karą.

Plačiai paplitęs įvairiausių paslapčių nutekinimas ir paviešinimas esą rodo, kad galingos status quo ginančios jėgos mėgina sukompromituoti jų čempioną. Iš kitos pusės, žurnalistai buvo kritikuojami, kad jie per daug dėmesio skyrė Trumpui, nekritiškai kartojo jo pasisakymus, užuot nurodę, kad jo teiginiai nepagrįsti, klaidingi, iš piršto laužti, mažai ko bendro turintys su tikrove. Dabar jie stengiasi atsitiesti, smulkmeniškai nagrinėja prezidento tvirtinimus, dažnai iš jo atvirai tyčiojasi. Tokių patyčių nebūta anksčiau, arba bent ne tokiame lygmenyje. Deja, pagrindinės žiniasklaidos priemonės, vienos su kitomis varžydamosi dėl pirmumo, gana dažnai suklumpa, paskelbia netikras ar tendencingai pristatomas žinias. Tad Trumpo rėmėjai toliau galvoja, kad skelbiamas nešališkumas nėra realus, bet tik menamas, tad nėra pagrindo rimčiau įsigilinti į priekaištus prezidentui.

Daugelis Trumpo rėmėjų nusivils, nepaisant jo pažadų, jie neteks sveikatos draudimo, naujų darbo vietų kūrimas ir ūkio augimas bus gerokai vangesnis negu žadėta, mokesčių reformos labiausiai padės turtingiesiems. Klouniškas jo elgesys, savitvardos stoka, nesiliaujantis nepagrįstų kaltinimų srautas atgrasys tuos, kurie mano, jog šalies vadovas turi elgtis prezidentiškai, patenkinti minimalius orumo ir savigarbos kriterijus.

Vis dėlto spėčiau, kad nemažai nusivylusiųjų negrįš į „normalios“ politikos vėžes. Be to, gal pusė „trumpininkų“, kurie sudaro kokį penktadalį JAV balsuojančiųjų, liks ištikimi savo šaukliui, kadangi demokratai, vis labiau linkę didžiuotis savo „pažangumu“, net nemėgins įsigilinti į jų rūpesčius ir nuogąstavimus, o disfunkcionali respublikonų partija skatins jų paranoją. Sunku net įsivaizduoti, kaip nesantaika ir priešiškumo dvasia bus įveiktos.