Pasirodo, magiška minėtų ingredientų proporcija penkiasdešimt su penkiasdešimt duos kulinarinį šedevrą. Bent jau taip mano viena gerbiama Seimo narė.
Tačiau pakilkime virš primityvių pilvo poreikių. Paimkime niekada neblėstančias žiaurumo istorijas, kurias prisimename tam, kad jos niekada nepasikartotų. Tarkim, žurnalistas demaskuoja melagį, kuris pateikia klaidinančią informaciją apie savo kilmę ir įrodo, kad jo tėvas buvo konclagerio viršininkas. Jis nuodijo žmones dujų kamerose, pjudė šunimis ar kitokiu būdu asmeniškai dalyvaudavo egzekucijose, tenkindamas savo sadistinius polinkius.
Kartais mes pašiepiame poziciją tų, kurie gyvulinius vagonus laiko geresniu variantu už „Ryainar“ salonus, o viešą priverstinį tuštinimąsi kitų akivaizdoje pranašesniu už naudojimąsi šiltu tualetu. Vėlgi mes nepelnytai pamirštame auksinį proporcijos dėsnį, kurį suformulavo įstabioji Dovilė Šakalienė. Išties, ar neturėtume atiduoti duoklės vatnikams, kurie atskleidė, jog išbuožintieji buvo išvežti į didingą ir žmogaus nepaliestą gamtą, kurioje išvengė karo baisumų.
Sakysite, ten alkani, pusnuogiai ir pastogės neturintys žmonės krito kaip musės, o gyvieji pavydėjo mirusiesiems, kurių kančios jau baigėsi? Ne, gerbiamieji, tokiais savo išsidirbinėjimais Jūs ne tik mirtinai įžeistumėte Dovilę, bet ir pažeistumėte auksinės proporcijos principą (toliau – ir DŠ dėsnį).
Maža to, skeptikai primena krachą patyrusį Gorbačiovo eksperimentą, taip pat ironizuoja, kad suomiai, kuriuos blaivininkai laiko sektinu pavyzdžiu, išryja netgi daugiau grynojo alkoholio už lietuvius, o Estiją išvis pavertė pigia girdykla. Ne, gerbiamieji, pakaks neigiamos informacijos. Prisiminę DŠ dėsnį, žemai nusilenkime prieš Lietuvos rūpintojėlį ir blaiviai įvertinkime šio Didžiojo tautos išblaivintojo pastangas.
Tuomet pasirodys, kad Išblaivintojas teisus, nes lietuviai, kitaip negu suomiai, tikrai nevažiuos gerti į Estiją, taip pat neieškos jokių įstatymo landų, o jeigu neįpirks legalaus, tai nepirks ir kontrabandinio alkoholio ir nevarys naminės. Tokia jau tautiečio prigimtis, kad jis verčiau inicijuos aukų rinkimą palaimintojo Aurelijaus paauksuotam paminklui, negu pirks tuos prakeiktus svaigalus.
Bet ką čia apie svaigalus, kai pikta lemtis visuomet greta ir neaplenkia pačių geriausių arba pažeidžiamiausių. Tačiau ir čia turėtume išlaikyti tinkamą negatyvo ir pozityvo santykį. Jeigu, pavyzdžiui, sunkvežimis sumaitojo ir kruvinu faršu pavertė netikėtai į gatvę išbėgusią mažą mergytę ir tai padarė iš sielvarto paklaikusio tėvo akivaizdoje, tai nepamirškime ir teigiamos informacijos. Lygiai kaip ir tuomet, jeigu ką tik gimęs kūdikis yra įmestas į konteinerį, o vaikas – į šulinį.
Kokia tai informacija? Aš asmeniškai jos neįžvelgiu, bet tai nieko nereiškia, nes žmogus, kuris vadovaujasi DŠ dėsniu, tokią informaciją būtinai suras. Kas tas žmogus? Tas, kuris pats suformulavo ar pagarsino kitų suformuluotą auksinės proporcijos principą, kurio esmė – subalansuotas teigiamos ir neigiamos informacijos santykis. Lygiai perpus tos ir tos.
Kadangi šis dėsnis gali reikšmingai palengvinti sunkų tautiečio gyvenimą, siūlau DELFI arba Žurnalistų sąjungai įsteigti pereinamąją Dovilės taurę, kuri būtų įteikiama už didžiausią išminties perlų koncentraciją trumpiausiame tekste. Žinoma, pirmoji šios taurės laimėtoja akivaizdi – pati Dovilė Šakalienė. Tačiau jai nederėtų užmigti ant laurų. Ypač, kai tiek daug tautos išrinktųjų visu šimtu procentų atitinka gebėjimus, reikalingus Dovilės taurei laimėti.