Tad Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude Junkeris pasielgė labai statutiškai – paskelbė naują Europos ateities projektą. Tiksliau net penkis projektus, iš kurių europiečiai (o tiksliau, valstybių vadovai) turėtų išsirinkti tą, kuris iki šiol ganėtinai laimingus europiečius darys ir toliau laimingais, nepaisant kokių nors Brexitų, nelaimingai pasibaigusių rinkimų ar kitų teoriškai sklandžios demokratijos „priemaišų“.
Galima griebti ir svarstyti scenarijus, tačiau Europa yra kur kas sudėtingesnė nei Europos vizijos Komisijos projektų suvestinės. 2017 metai europiečiams yra laukimo laikotarpis. Panašu, kad rinkimai – tas didysis ir nepakeičiamas demokratijos atributas – kelia daugiau nerimo ir baimės, o ne vilties, kad piliečių valios išraiška bus džiaugsmingas švyturys kelyje į ateitį. Tad ir Europos ateities projektai sutikti nevienareikšmiškai. Racionalusis J. C. Junkeris iš esmės pateikė tai, kas yra ne vizijos, o veikiau Europoje įprasti rašytiniai projektai, kuriuos galima pateikti biudžeto dalintojams finansavimui gauti ir vykdyti laiku, atsiskaitant už pinigines lėšas.
Tiems, kurie neskaitė kiek išsamesnių versijų, pabandysiu vienu kitu sakiniu charakterizuoti Europos Sąjungos ateities projektus.
Pirmasis scenarijus oficialiai vadinamas „tęsti, kas pradėta“. Kitaip kalbant, gyvename, lyg nieko blogo neįvyko ir neįvyks, nes iki šiol buvo taip gerai, ir be didelių negandų išsisukdavome. Tad belieka tęsti integracijos projektus, kažkiek padėti graikams, kažkiek stiprinti gynybos „dimensiją“ ir t. t. Tai primena seniai suaugusio žmogaus, tokio šiokio senbernio gyvenimą pas mamą. Jis žino, kad mažas nuodėmes atleis, bars, bet mylės ir iš namų nevarys, kol senbernis pats nesusipras išeiti. Kaip koks britas...
Antrasis scenarijus – „sena gera“ Bendroji rinka, be jokių Maastrichto kriterijų ir Lisabonos strategijų, gal net be Šengeno. Tai lyg gyvenimas tarp verslo partnerių – pinigai, kreditai ir finansiniai įsipareigojimai. Jokių ten tarpusavio meilių ar simpatijų priešingai lyčiai, skandinavams, lenkams ir kokiems nors gruzinams. Galima klausti, kiek kainuoja rožės, bet įsimylėti gėlininkę draudžiama.
Trečiasis – daug kartų neigta ir kritikuota, bet de facto jau egzistuojanti kelių greičių ir kelių geometrijų Europa: kas nori integruotis daugiau – stoja į Šengeną, euro zoną ar dar kokią kitą integracinę struktūrą, kas nenori – eina „atgal į gamtą“. Tai primena santykius tarp meilužių – sutars dėl greičio ir vietos kaip kam patinka – ir atsakomybės mažiau. Vilioja, kol esi patrauklus ir turtingas, gąsdina, jei trūksta sveikatos ir piniginė plona.
Ketvirtasis – gili integracija tik tam tikrose sutartose srityse. Mažiau reglamentų, bet jie įgyvendinami be ginčų ir nedelsiant. Tai lyg reikšmingo viršininko santykis su sekretore. Ji – paslaugi simpatiška, supratinga, išradinga, gerai atlieka daug darbų, bet tik tai, kas yra jos pareigybių sąraše, ir nepasibaigus darbo dienai. Kita – gal ir pageidautina, bet jau nebe visai teisėta.
Pagaliau, penktasis – dar daugiau integracijos, daugiau reglamentacijos, daugiau centralizuotai reguliuojančios rankos. Visų mūsų Europoje su tvirtomis rankomis retai pavyksta, o kai visi atsakingi už viską, gyvenimas gali virsti tiesiog kažkokiu šeimyniniu bendrabučiu – be jo visai blogai, bet intymaus politinio privatumo stoka taip pat nemaloni. O ir bendrą progreso greitį galiausiai apsprendžia tas, kuris progresuoja... lėčiausiai.
Trumpai tariant, scenarijai aiškūs, misija visai įmanoma. Nors įmanoma tik su keliomis išankstinėmis sąlygomis: Europos ateities kūrimas vyks racionaliai, jei įtakos neturės jokios išorės grėsmės, neatsitiks jokių rimtesnių ekonominių krizių ir kitokių vidinių kataklizmų. Tik britai išeis.
Visi žino, kad taip komfortabilu niekada nebuvo ir, matyt, nebus.
Prieš kelis šimtmečius žymus mąstymo metodikos ekspertas Francis Baconas paaiškino, kad net keturių rūšių problemos trukdo mums ir susivokti šiame pasaulyje, ir komunikuoti tarpusavyje. Keturi vadinamieji F. Bacono stabai ir šiandien rodo, kad J. C. Junkerio Europos ateities modeliai yra bandymai papasakoti apie ateitį naudojant praeities apibrėžimus ir teorijas.
Idola tribus – giminystės stabai – proto logikos iškreipta reali tikrovė; tikrovė yra ne iki galo pažini, ką bekalbėtume, priklauso nuo mūsų vertinimo. Idola specus – olos stabai – žmogaus biologinės prigimties keliamos problemos – pavargstame, užmiegame, pamirštame. Idolas fari – turgaus stabai – tiesiog kalbos klaidos ir sąvokų nesupratimas, žodžiai – jų reikšmė kinta laike, jų reikšmė priklauso nuo emocijų. Idolas theatri – teatro stabai – teorinės klaidos, atsirandančios iš ligšiolinių klaidingų teorijų ir nepilno žinojimo. Istorijos dėsniai neatrasti, sąvokos netikslios, žinojimas ribotas, emocijos neprognozuojamos. O ir išorės grėsmių nestinga. Visa tai rodo, kad Europoje, kas benutiktų, bus taip, kaip niekada nebuvo.
Istorijos vadovėliai patvirtins, kad istoriškai demokratija nebuvo didžioji ir vienintelė Europos viltis. Netgi pastaraisiais šimtmečiais. Komunizmas ir fašizmas – Europos „išradimai“, prieš kuriuos demokratija atskirais istorijos momentais rodėsi bejėgė. Komunizmas ir fašizmas neišnyko, nors pasikeitė sąvokų vartojimo praktika. Komunistų Europos demokratai nebijo arba stengiasi pervadinti kokiais nors demokratiniais pavadinimais. Tuo tarpu fašizmo terminu švaistosi į kairę ir dešinę, vadindama fašistais visus, kurie kuo nors netelpa į demokratinės politikos „rėmus“. Norime išgyventi su sena, „klasikine“ demokratija jos nekeisdami, kai tuo tarpu kaimynai siekia pakeisti esančią tvarką.
Tačiau Vakarų pasauliui pabodo liberali demokratija, rinkos ekonomika ir visa „teisingumu“ paremta pasaulio tvarka. Demokratijos apologetai pasimetė tarp dviejų savo pačių suformuluotų aksiomų. Viena vertus, jie kaltina valstybių administraciją demokratijos deficitu. Gal ir logiška – santvarkos problemos, matyt, slypi tame, kad neklausoma liaudies balso ar rinkėjų nuomonės. Tačiau paklausykime tos nuomonės ir išgirsime, kad rinkėjas renkasi Brexitą, balsuoja už Donaldą Trumpą ir žavisi Geertu Wildersu. Prieš kelis metus buvo besistebinčių, kodėl Arabų Pavasaris atvedė į valdžią radikalųjį islamą. Tikrai ne todėl, kad arabai kvaili. Europiečiai – ne protingesni. Demokratijos deficito mažinimas veda prie grėsmės pačiai demokratijai.
Gal ir mūsų pamėgtai klasikinei („vestfalinei“) valstybei ateina galas? Galas tai vadinamosios Apšvietos epochoje sukurtai sistemai, kurioje turėjo gyventi racionalūs žmonės, administruojami protingos valdžios. Per kelis šimtmečius žmonės ne tik netapo racionalūs, bet pasidarė vis emocingesni, ir valdžią rinko tikrai ne pagal protingumo kriterijų.
Užuot visiems besielgus protingai, sukurta ir pasirašyta dešimtys gero elgesio taisyklių – konvencijų, užtikrinančių tautų, mažumų lyčių vaikų neįgalių ir dar kitokias teises. Paskaičiuota, kad eilinis Homo sapiens turi per 400 įvairių formalių teisių, tačiau geras elgesys kyla ne iš taisyklių gausos, o iš geros valios jų laikytis. Gera valia politikoje, deja, nėra prigimtinė. Ji kyla dažnai iš tų pačių emocijų, kurias taisyklės ir privalo slopinti. Karai kilo ir imperijos žlugo daugiausia dėl visai neracionalių dalykų.
Apšvietos epochos technikos rezultatai stulbinantys. Proto išaukštinimas sąlygojo įspūdingą ekonomikos augimą, pasitikėjimą tvarka ir teisingumu, sukūrė iš esmės prielaidas manyti, kad politinio gyvenimo galutinis rezultatas yra ta ekonominė ir buitinė gerovė, apie kurią svajota pasakose. „Gyventi ilgai ir laimingai“ – štai prasmė. Globalizacija, regis, tik padidino galimybes.
Protingas bei racionalus žmogus, pasak Franciso Fukuymos, galiausiai turėjo baigti istoriją ir tiesiog ramiai gyventi iki biologinio egzistavimo pabaigos. Tačiau kažkas tokio neracionalaus žmonijos būsenoje ne tik „nukėlė“ istorijos pabaigą vėlesniems laikams, bet ir pagimdė abejones „globalizacijos gėriu“.
2017 metai paženklinti nuojauta, kad atsitiks kažkas labai netikėto ir labai negero, tik mes dar nežinome kas. Tai spėta pavadinti post-globaliu ir net post-demokratiniu pasauliu, nors demokratijos lengvai atsisakyti neketinama. Kur kas lengviau atsisakoma rinkos ekonomikos ar žmogaus teisių. Sakoma, kad rinkos ekonomika nepateisino lūkesčių – turtingieji iš jos tapo dar turtingesni, vargšų tik padaugėjo. Net jei rinkos ekonomika yra teisinga, ji vis tik nėra morali.
Su žmogaus teisėmis problemos prasidėjo tada, kai jos, formalios ir visuotinės, ėmė kirstis su tautinėmis ar net gentinėmis vertybėmis. Teisės imtos matyti kaip savotiška civilizacinė prievarta – pavergimas Vakarų pasaulio standartais, kurie iš esmės nėra standartai, o tik socialinių teorijų konstruktai. Aišku, kad globalinės institucijos ir toliau egzistuos, bet jų efektyvumas kris. Jau dabar matosi, kad tarptautinės organizacijos nebėra vieta, kur sutariama. Jos tampa vieta, kur „prastuminėjami“ vienų ar kitų šalių–grupuočių politikų interesai.
Lietuviai, klausydamiesi J. C. Junkerio scenarijų, lyg kokių stebuklinių pasakų, bijo iš esmės dviejų dalykų, kurie, kaip anie F. Bacono stabai, veikia jų geopolitinį mąstymą. Vienas – tai įsitikinimas, kad Europos Sąjunga, NATO, D. Trumpas ir dar kai kas juos būtinai nuskriaus ir galiausiai parduos rusams. Dėl to visi ilgalaikiai scenarijai, atrodo, parašyti ne jiems, o jei dabar yra gerai, tai netyčia ir laikinai. Antras – įsitikinimas, kad šalis Lietuva yra Europos nevykėlė, visada bus atsiliekančiųjų tarpe, ir tik pinigai, šiek tiek byrantys iš Briuselio kasos (nežinia kodėl, jei Briuselis nori mus parduoti?) laiko mus Europoje. Po kelių metų pinigai neva baigsis, ir visai europinei laimei bus galas.
Tad kas gi belieka diskusijai, kuris Europos scenarijus bus geresnis post-demokratinėje ar post-integracinėje Bendrijoje. Ogi tas, kurį rašant išversime bent vieną iš pastarųjų stabų. Kad nebesakytume, jog esame maža ir nieko neverta valstybė, o veikiau didelė (bent jau vidutinio dydžio) ir pradėjusi radikaliai sukti Europos istoriją teisinga linkme. Manau, kad po 27 nepriklausomybės metų esame to verti.
O kaip sako amerikiečių politologas Robertas Kaplanas, mums artėja pasaulis, kuriame viską sprendžia nervinga, įpykusi minia, o ne akademikai ar ekonomistai. Tad gal nesisteminė politika ir koks nors D. Trumpas yra ne bėdų priežastis, ne liga, o vaistas nuo ligos, kurios komplikacijų dar nesupratome.