Iškalbingas čia jau pats „sutapimas“, kuomet informacija nutekinama kaip tik tuo metu, kai vis intensyviau kalbama apie Donaldo Trumpo administracijos ryšius su Rusija. Tad paskelbtą informaciją reikėtų pirmiausia traktuoti kaip siekį nukreipti dėmesį nuo skandalo, parodant, kokios neva blogos yra JAV specialiosios tarnybos, kurių informacija ir remiasi D. Trumpo kritikai.

Nutekinta informacija atskleidžia, pavyzdžiui, JAV specialiųjų tarnybų pajėgumus rinkti duomenis iš mobiliųjų įrenginių, perskaityti informaciją, siunčiamą tokiomis programomis kaip „WhatsApp“ ar „Signal“, koduojančiomis perduodamus duomenis, taip pat rinkti duomenis per kai kuriuos išmaniuosius televizorius, kitus prietaisus ir apskritai išnaudoti įvairias programinės įrangos saugumo spragas. Kaip ir galima buvo tikėtis, sulaukta didelio pasipiktinimo iš privatumo gynėjų stovyklos, taip po šių nutekinimų užprogramuoti konfliktai tiek su technologijų kompanijomis, tiek su kai kuriomis valstybėmis, tokiomis kaip Vokietija, kur, pasak nutekintų dokumentų, buvo vienas iš stebėjimo centrų.

Be to, esama ir tam tikro sugėdinimo faktoriaus: parodyti, kaip tie, kurių darbas yra šniukštinėti kitų paslaptis, nesugeba apsaugoti savųjų. Tačiau tikriausiai dar svarbiau yra tai, kad D. Trumpo stovykla gavo puikų atsaką kritikams bei dėmesio nukreipimo priemonę, mažų mažiausiai suteikiančią laiko persigrupuoti, kol privatumo gynėjų keliamas triukšmas nurims. Kartu, žinoma, šie nauji atskleidimai nėra tik bandymas paveikti viešąją nuomonę. Naujausi „Wikileaks“ įkūrėjo Juliano Assange‘o pareiškimai, jog prietaisų ir programinės įrangos gamintojai gaus visą informaciją apie tai, kaip JAV specialiosios tarnybos įgijo prieigą prie jų produktų, rodo ir labai praktišką siekį: demaskuoti JAV naudojamus įrankius ir taip užkirsti kelią tolesniam jų naudojimui (kompanijoms užlopant joms nurodytas saugumo spragas ir taikiniams sužinant apie galimus metodus), tuo pat metu nutylint apie tai, ką naudoja kitos šalys (įskaitant ir pačią Rusiją).
Panašu, kad laukta visai ne ten, kur reikėjo: iš tiesų „kibernetinis Pearl Harboras“ jau įvyko – tai Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu.
Ignas Kalpokas

Vis dėlto, reikia žiūrėti ir į platesnį – informacinio saugumo – kontekstą. Saugumo specialistai jau seniai su nerimu laukia vadinamojo „kibernetinio Pearl Harboro“ ar „kibernetinės Rugsėjo 11-osios“, kitaip tariant – simboliško didelio masto įvykio, kuris sukrėstų visuomenę ir priverstų persvarstyti pasaulio suvokimą. Daugelis tikėjosi, kad tai bus didelė kibernetinė ataka, surengta valstybės ar teroristų, kuri sutrikdys finansų sistemą, nutrauks energijos tiekimą, masiškai sunaikins kompiuterius ir jų tinklus ar pan. Vis dėlto panašu, kad laukta visai ne ten, kur reikėjo: iš tiesų „kibernetinis Pearl Harboras“ jau įvyko – tai Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Tiksliau, ne tiek pats išrinkimo faktas, kiek kibernetinio įsilaužimo būdu gautų ir tikslingai nutekintų duomenų įtaka rezultatui bei užsienio valstybės – Rusijos – vaidmuo šiame procese.

Ignas Kalpokas
Šis vaidmuo pasižymėjo tokiais aspektais, kaip Demokratų partijos vadovų susirašinėjimo perėmimas ir skandalingesnių jo elementų, ypač susijusių su partijos elito požiūriu į Hillary Clinton varžovą pirminiuose partijos rinkimuose Bernie Sandersu ir jo rėmėjus, tendencingas ir strategiškai ištęstas laike (kad skandalas nenurimtų) paviešinimas per tuos pačius „Wikileaks“. Dar daugiau – panašu, jog tarp nutekintų tikrų laiškų galėjo būti ir įterptų netikrų naujienų, kurios tapo nebeatskiriamos bendrame informacijos sraute, tačiau neigiamai veikė viešąją nuomonę. Taip pat esama įtarimų, kad Rusija galėjo būti ir vienas iš kituose kontekstuose pasirodžiusių netikrų naujienų apie H. Clinton šaltinių.
Tai, kad per „Wikileaks“ bei kitas su Rusija siejamas priemones nebuvo nutekinta jokios panašios informacijos apie D. Trumpą (nors sunku patikėti, kad nieko kompromituojančio nebuvo) taip pat leidžia įtarti akivaizdų šališkumą. Tad nors Rusijos vaidmuo galbūt ir nebuvo pats savaime nulemiantis rinkimų rezultatą, tai buvo vienas iš itin svarbių faktorių. Dar daugiau – atrodo, kad panašūs metodai jau yra naudojami ir artėjant rinkimams Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. O pastarasis strategiškai nutaikytas duomenų apie JAV saugumo tarnybas nutekinimas taip pat seka informacinio karo technikomis, nors ir yra sietinas ne su konkrečiais rinkimais, o daugiau su siekiu paveikti bendrą informacinį kontekstą.
Užuot koncentruojantis į kibernetinius nusikaltimus ar kibernetinį karą, pastarieji įvykiai parodo poreikį integruoti tris informacinio saugumo elementus: informacijos vagystes, netikras naujienas (fake news) bei tendencingą informacijos nutekinimą.
Ignas Kalpokas

Kitaip tariant, užuot koncentruojantis į kibernetinius nusikaltimus ar kibernetinį karą, pastarieji įvykiai parodo poreikį integruoti tris informacinio saugumo elementus: informacijos vagystes, netikras naujienas (fake news) bei tendencingą informacijos nutekinimą.

Pirmiausia, informacijos rinkimas ir vagystės užima vis svarbesnę vietą informaciniame kare. Sujungus turimą informaciją apie konkrečią auditoriją su vis tobulėjančiomis didelių duomenų (big data) analizės technikomis, ypač įgalintomis inovacijų dirbtinio intelekto srityje, galima planuoti itin tikslias poveikio operacijas, modeliuojant tai, kaip būtent ši tikslinė auditorija reaguos į vienas ar kitas žinutes, kokiomis informacijos priemonėmis ir kokiu metu geriausia pasiekti norimus žmones ir kaip juos įtikinti.
Privatumo nepavyks apsaugoti bet kuriuo atveju. Vienintelis klausimas, kurį turėtume sau užduoti svarstydami, kaip reaguoti, yra toks: „Kas yra mūsų sąjungininkai?“. Ir čia didelių abejonių nekyla: amerikiečiai, o ne rusai, kinai ar kas nors kitas.
Ignas Kalpokas

Daugėjant išmaniųjų įrenginių, nuo televizorių iki šaldytuvų, bus vis daugiau informacijos, vis išsamiau ir tiksliau atskleidžiančios mūsų įpročius ir savybes, tad tokias operacijas bus galima planuoti dar tiksliau. O jau įgijus ir išanalizavus informaciją, naujienos – tikros ir sufabrikuotos – yra pateikiamos būtent taip, kad turėtų maksimalų poveikį. Būtent todėl duomenų rinkimo programos (ir atitinkamų priešininko programų demaskavimas) tampa itin svarbios. Taip pat būtent dėl surinktų duomenų bei jais paremtos strategijos jau minėti išpuoliai prieš H. Clinton buvo tokie efektyvūs. Kitaip tariant, tiek JAV prezidento rinkimų kampanija, tiek naujausias informacijos apie JAV saugumo tarnybų veiklą nutekinimas dar kartą parodo platų informacinio karo spektrą.

Ką mes sužinojome iš nutekintų duomenų? Viso labo, kad amerikiečiai daro tai, kam turi galimybes ir ką šiandien privalo daryti bet kuri valstybė, siekianti išlaikyti bei stiprinti savo galią tarptautinėje arenoje. Nereikia būti naiviems ir manyti, kad to nedaro kiti, įskaitant tokias valstybes, kaip Rusija ar Kinija. Kitaip tariant, privatumo nepavyks apsaugoti bet kuriuo atveju. Vienintelis klausimas, kurį turėtume sau užduoti svarstydami, kaip reaguoti, yra toks: „Kas yra mūsų sąjungininkai?“. Ir čia didelių abejonių nekyla: amerikiečiai, o ne rusai, kinai ar kas nors kitas.

Tad užuot piktinęsi, turėtume jaustis saugesni žinodami apie JAV specialiųjų tarnybų galimybes ir matydami, kad jos imasi priemonių, būtinų savo bei sąjungininkų saugumui užtikrinti. Tačiau tuo pat metu turėtume jaustis mažiau saugūs matydami, kaip lengvai priešiškos valstybės manipuliuoja viešąja nuomone ir iš to galėdami numanyti jų informacinio karo galimybes.