„Apsimesti, kad jie [lyties parametrai, su jais siejami socialiniai lūkesčiai] nei tiesiogiai, nei pasąmoniniu būdu mūsų neveikia, reiškia gyventi nuo realybės atitrūkusiame burbule“ (viena „Nacionalinės emancipacijos dienos“ iniciatorių Laima Kreivytė feisbuke). Kyla klausimas: iš kur ji žino, kokia yra realybė, koks jos turimas „realybės“ standartas ir informacijos apie ją – tvirtai ir patikimai kitokią nei realybei nepriklausantis burbulas tų, kurie minėtais lūkesčiais negyvena – šaltinis? Pvz., pašnekesiai su kolegėmis performansistėmis ir NVO aktyvistėmis: t.y. jos realybė yra ši, labai specifinė, bendruomenė: kitas burbulas.
Paprastai seksizmas (išmintėlės à la „moterys kvailos ir nemoka vairuoti / vyrai stuobriai, jiems nedera pianinu groti“, ir t.t.) laikomas kylančiu „iš apačių“, gimusiu tamsios liaudies gelmėse ir išsinešiojančiu po visą visuomenę: tai todėl „įvairovės“ aktyvizmas (tas, kuris asocijuojasi su su „Femen“, „Pussy Riots“, Beata Tiškevič, Margarita Jankauskaite, keistaisiais menais, vaginos formos kepiniais, nuogais protestais prieš Donaldą Trumpą ir pan.) primygtinai savo adresatu, atsakingu už realybę, laiko šią „liaudį“. Bet o ar nėra veikiau atvirkščiai? Ar ne iš viršaus? Įkalčiai: popkultūra, reklamos, medijų turinys (jau nekalbant apie tam tikras seksizmu garsias akademines citadeles) – ką kuria save veikiau elitu laikantys specialistai. Gal jie kuria pagal masių skonį? Ne, jie kuria būtent masių skonį. O taip pat (kartais) – Bažnyčia. Kuri niekaip nėra „liaudis“.
O bendrai apie sexismus vulgaris kaip kažkieno stabilią tikrovę sužinojau iš televizijos. O taip pat – iš feministinių „moterų įgalinimo“ komunikatų, nuolat referuojančių į televizines ištarmes kaip savo tariamą priešą: tariamą, nes šis priešas (matomas kaip tamsios, labai tamsios visuomenės nekaltas veidrodis) yra jų darbdavys – jis gamina „tikrovę“, kurią feminizmas gali, savo ruožtu, skelbti tikrove (be kabučių), o tada – apmėtinėti pomidorais.
Nepaliks, nes „įvairovė“ su „trolibanu“ turi bendras prielaidas ir yra geriausi draugai, vieni kitų egzistencijos ir tvarumo garantai. Jie sutaria dėl „tikrovės“, dėl to, kas yra „tikrieji žmonės“, publika, visuomenė, komunikacijos adresatas: tai ekstremaliai jų niekinami padarai, matomi kaip stulbinančiai buki, vietoje proto teturintys primityvius instinktus ir todėl lengvai dresuotini kaip Pavlovo šuo. Visi, kas aukščiau šios kartelės, mąstantys ir išsilavinę – statistiką gadinanti paklaida, kurią dera komunikacijoje ir politikoje peržengti. Ji nesvarbi, „trukdo dirbti“. O svarbu – ką mano hipotetinė Būdviečių namų šeimininkė ir jos alkoholikas mažaraštis vyras. Būtent todėl, kad pastarieji nemano nieko, arba mano bet ką. Nes jei visuomenė TOKIA, tai ją prieinama valdyti netgi tokiems kaip Valinskas, Greitai, Beata ar Donatas.
Todėl kai atkreipiamas dėmesys, kad medijų pasigauta feministinė „įvairovinė“ žinutė pati tik gamina seksizmą – tada „nesvarbu, ką tie radijai skelbia“ (aktyvistė ir teisininkė Laima Vaigė FB), reikia nekreipti dėmesio [į kompromitavimąsi protingų žmonių akyse] ir atkakliai tęsti toliau, tačiau kai seksizmėlius TYČIA transliuoja „auksinė“ kompanija, pasiekianti vien žemiausią ir socialiai nereikšmingiausią sluoksnį – tada staiga „ką radijai skelbia“ tampa aukščiausios svarbos dalyku.
Čia kyla klausimas: ką veiktų etatinės valstybinio ar nevyriausybinio feminizmo darbuotojos/ai, o taip pat viešumą ir sociokultūrinį kapitalą (įskaitant literatūrinę ir meninę veiklą) pelnę šiuo keliu žinomi veidai, jeigu palengva problematika, su kuria jie dorojasi (seksizmai), imtų ir akivaizdžiai išnyktų, o įrodinėti priešingai taptų nebeįmanoma? Nagi nusėstų tykiu bevardžiu ofiso planktonu į dugną: nes nieko daugiau daryti – rašyti, kurti, tirti, mąstyti – nemoka, o traukinys, kuriuo važinėtasi, panaikintas. Štai ir priežastis, kodėl jie taip atkakliai feministina. T.y. daro ką? Šviečia visuomenę? Didina lyčių lygybę? Ne. Anaiptol. Įsisavina pagal išankstines schemas projektinius pinigus, mechaniškai kartoja svetimas klišes, klastoja „visuomenės nuomonę“, nuolat tą visuomenę išstatinėdami kaip beviltiškai atsilikusią, tamsią, niekingą, primityvią, ekstremaliai seksistinę, reikalingą atitinkamos komunikacijos, ignoruojant kaip statistinį triukšmą, kaip nesamus, visus, kas mąsto. Defamuoja ją tiek „valdžiai“, tiek darbdaviams, rutiniškai vaizduodami kaip analogišką Afganistano kaimui.
Verčia persekioti vieniems kitus dėl smulkių seksizmėlių ir gamina didelius: vaizdą tame paskendusios šalies, nors ji tokia nėra ir net niekada nebuvo, bet tokia šiuo tandemu su bačiuliais daroma. Žemina tiek moteris (teigdami, kad pastarosios nesvarbios, negerbiamos, nematomos), tiek vyrus (užsipuldami kiekvieną kompaniją, renginį ir veiklą, kurioje lyčių disproporcija pastarųjų naudai). Siūlo optiką viską matyti būtent per lytį. Neatstovauja realiai jokio grassroots intereso, bet nėra ir argumentais bei nuoseklumu susirūpinusiais intelektualais: jie čia ne tam, kad permąstytų, suabejotų ir įsiklausytų, išsiaiškintų „kaip yra“, arba kad įtikinimai apgintų savąjį Didį Reikalą.
Tai gal juos ir reikėtų pasitikti kaip tokius? Ir asmeniškai izoliuoti. Pasiekti, kad jų socialinis ratas vis labiau trauktųsi ir sutaptų su jais pačiais. Išstumti iš mąstančių žmonių „burbulo“ į „realybę“, kokią patys suklastojo ir pasirinko: tegul ją ir turi. Jie jos verti (perfrazuojant seną reklamą).