R. Bogdanas: Gedimino kalnas: griūtų ne tik akmenys

Maltoje įlūžo natūrali uolinė arka pajūryje, ir neliko grožio, kurį vadino „Žydruoju langu“. Jis buvo plačiai žinomas, nes pateko į televizijos ekranus su pirmuoju „Sostų karų“ sezonu. Kaip pas mus įprasta sakyti, „garsino Maltą visame pasaulyje“.

Seniai buvo aišku, kad skylę uoloje praurbinusi gamta galiausiai darbą užbaigs, ir kai arka nebeatlaikė dar vienos audros, maltiečiai tik skėstelėjo rankomis, kad įvyko natūralus procesas. O atsidusę parodė kitą arką netoliese, irgi žavingą, nors ne tokią garsią: štai, grožėkitės tuo, kas likę.
Net uolėti kalnai dyla, tik žmogus nepastebi, nes labai skirtinga mūsų amžiaus trukmė. Laikui labiau pasiduoda kalvos, ypač kai prikišame prie jų savo ranką.

Neries ir Vilnelės santakoje stūkso pats svarbiausias Lietuvos kalnas, anksčiau vadintas Pilies, o dabar – Gedimino kalnu. Geologiškai tai yra kalva, tačiau mums ji svarbi ne kaip žemės kauburys, o kaip valstybės simbolis, inkrustuotas pilies bokštu. Šis kalnas Lietuvai yra nustojęs būti gamtos dalimi ir mūsų sąmonėje yra perkeltas į kultūros plotmę.

Tokį gamtos sukultūrinimą ir perkėlimą į žmonių pasaulį yra aprašęs Vincas Krėvė – Mickevičius apsakyme „Grainio liepa“. Skerdžius Lapinas miršta, kai nelieka medžio, kuris buvo virtęs jo savasties dalimi. Mes esame kupini mitologinio mąstymo, todėl gerai galime suprasti tokį tapatinimąsi. Nieko nestebina, kad narsus karys pasiruošęs mirti, gelbėdamas vėliavą, nors ji, racionalia kalba šnekant, tėra audeklo gabalas.

Šia prasme ir Gedimino kalnas nėra žemių krūva. Simboliai valdo širdis. Maironiui gaili ašarėlė plovė skruostus, regint ežero bangų ardomus Trakų pilies griuvėsius, kurie ženklino praeities didybę ir apgailėtiną dabartį.

Todėl Gedimino kalno erozija yra ne šiaip gamtos procesas, o valstybingumo ženklo nykimas, kurio nesuvaldymas skelbia rimtą šalies negalią, atskleisdamas šalies valdžios paralyžių iššūkio akivaizdoje. Praėjo daugiau nei metai nuo pirmosios nuošliaužos. Po jos kilo sujudimas. Bet nuošliaužos kartojosi. Vėl sujudimas. Paskutinė nuošliauža šiaurės rytų šlaite – prieš kelias dienas. Visuomenė raminama, kad situacija stebima. Pastebėsiu, kad skruzdėlės su įgriuvomis tvarkosi geriau, negu valdžioje esantys žmonės Vilniuje.

Jūs pažiūrėkite, kaip atrodo kalnas nuo Neries pusės, pro kur į darbą Lietuvos labui važiuoja ir prezidentė, ir premjeras. Lyg kardu sužeistas milžinas, stebuklo dėka vis dar laikantis mūrus. Gilioje žaizdoje kyšo atviros sutvirtinimų konstrukcijos. Jeigu ją įmerks pavasario lietūs, giliai sudrėkusi žemė gali nebeatlaikyti tiesiai virš žaizdos dunksančios sienos, o tada, pasak poeto: „ir bokšto akmuo paplautas nurieda žemyn...“ Pasak fiziko, sunkio jėga šlaitu nutemps padidėjusią nuo vandens masę.

Bet dabar ne gūdūs carinės Rusijos okupacijos laikai, dabar mes laisva ES šalis. Europoje daugybė valstybių gyvena kalnuotose žemėse, kurias išvagoję šlaitais besidriekiantys keliai. Gravitacijos niekas nepanaikina, bet yra sukurta daugybė būdų, kaip apsaugoti tuos kelius ir papėdžių gyvenvietes nuo nuošliaužų.

Jei mūsų valdžios institucijos nesugeba daugiau, negu stebėti, tegul kreipiasi pagalbos į tuos, kas geriausiai išmano šlaitų tvirtinimus ir daug kartų yra tokius darbus atlikę. Tolesnio delsimo kaina gali būti per didelė. Griūtų ne akmenys nuo kalvos Vilniuje, o pasididžiavimas savo valstybe Lietuvos piliečių širdyse.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.