Kiti nurodo, kad mažai kas numatė „Brexit“ ir Donaldo Trumpo pergalės JAV rinkimuose, tad nėra jokių garantijų, kad nepasikartos panašus „stebuklas“. Apskritai klausiama, ar populistinė banga neužtvindys Europos. Balandį prancūzai rinks savo prezidentą, rudenį vokiečiai savo parlamentą. Radikalios antiimigracinės partijos turi nemažą palaikymą abiejose šalyse, nors nemanoma, kad pasieks pergalę.
Wildersas atvirai lošia antimusulmoniška korta. Jis ragina uždrausti Koraną, uždaryti mečetes, sustabdyti imigraciją, atvirai sako, jog Nyderlandams būtų geriau, jei migrantų būtų mažiau. Už tokius pasisakymus jis nekartą teistas už neapykantos ir diskriminavimo kurstymą. Wildersas dar žada Nyderlandus išvesti iš Europos sąjungos (ES).
Wildersas ir jo partija nulėmė pagrindinę rinkimo kampanijos temą. Kandidatai labiausiai diskutuoja imigraciją ir integravimo nesėkmes, nors pagrindinis Wilderso varžovas šalies ministras pirmininkas Markas Rutte‘as stengiasi atkreipti dėmesį į ūkio atsigavimą ir augimą. Numatoma, kad šiais metais BVP padidės 2,3 proc. Sausio mėnesį nedarbo lygis buvo mažiausias nuo 2011 m. Nyderlanduose gyvenimo lygis aukštas, pensijos didelės, bet taip pat didelis ir nerimas dėl šalies ateities. Nuotaikos tokios, kad pats Rutte‘as verčiamas griežtai pasisakyti prieš imigraciją. Vasario mėnesį atvirame laiške keliuose dienraščiuose Rutte‘as rašė, kad „tie žmonės, kurie atsisako prisitaikyti, ir kritikuoja mūsų vertybes“ turėtų „elgtis normaliai arba palikti šalį.“ Jis teigė suprantąs olandus, kurie mano, kad atvykėliai, kurie visiškai atmeta šalies vertybes, turėtų ją palikti.
Šį savaitgalį Rutte‘as sulaukė puikios progos olandams parodyti savo tvirtumą. Šeštadienį vyriausybė pranešė, kad neduosianti Turkijos užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu lėktuvui leidimo nusileisti šalyje. Ministras ketino dalyvauti susitikime su vietos turkais ir agituoti tėvynainius referendume balsuoti už Konstitucijos pataisas, smarkiai išplėsiančias Turkijos prezidento Recepo Erdogano galias. Viešosios tvarkos ir saugumo sumetimais kai kurie Vokietijos miestai nedavė leidimo rengti mitingų, kuriuose ministras ketino raginti vietos turkus palaikyti Erdogano referendumą. Bet išvis neleisti NATO sąjungininko ministro lėktuvui nutūpti šalyje yra neįprastas, padėtį eskaluojantis žingsnis.
Prieš kelis mėnesius saulė švietė Wildersui. Apklausos rodė, kad nors jo partija nesurinks daugumos, ji laimės gerokai daugiau balsų negu pagrindinė varžovė VVD. Pastaruoju metu padėtis pakito. Pasak vienų apklausų, Wilderso partija dar lenkia, bet nedaug. Pasak kitų, pirmą vietą dabar užimą VVD. Neįmanoma daryti tikslesnių prognozių. Prieš dvi savaites rinkėjų dauguma dar nebuvo nutarę, kurią partiją palaikys. Be to, daug ką gali lemti pirmadienį įvyksiantys Rutte‘o ir Wilderso debatai, pirmieji ir vieninteliai per rinkimų kampaniją. Labiausiai tikėtinas scenarijus – Rutte‘as vadovaus penkių ar šešių partijų valdančiajai koalicijai, Wildersas – opozicijai.
Briuselis atseikėjo nemažai lėšų Ankarai, bet neatmestina galimybė, kad įsikarščiavęs, kerštingai nusiteikęs Erdoganas nutars vėl atverti vartus pabėgėliams. Tuo atveju kiltų nauja migrantų krizė. Nors migracija veikiausiai nepasiektų 2015 apimties, ji sukeltų nepaprastai daug problemų Europai. Naujasis Erdogano geras draugas Vladimiras Putinas kaip tik gali skatinti Turkiją imtis šio žingsnio, žinodamas, kokią suirutę tai sukeltų.
Rutte‘as pasuko į dešinę, nedviprasmiškai davė suprasti, kad jis bent iš dalies užjaučia eilinius olandus, kurie jaučiasi atvykėlių apsemti. Ksenofobija yra nepateisinama, bet ksenofilia nėra vienintelė alternatyva. Daugelis dorų žmonių gali turėti įvairių priežasčių norėti gyventi tarp savųjų, riboti migracijos mastus, ypač tie, kurie neturi galimybės rinktis, kur ir su šalia ko jie gyvena. Holivudo žvaigždės, Silicio slėnio verslininkai, vadinamasis elitas, kuris entuziastingai skelbia, kad įvairovė yra stiprybė, negyvena tarp paprastų migrantų, su jais kasdien nebendrauja, nesiunčia savo vaikų į tas pačias mokyklas. Elitas gyvena prabangiuose rajonuose, kur namų kainos neįkandamos paprastiems mirtingiesiems. O jei jie susitinka su eiliniais pabėgėliais, tai tik kokiam nors specialiame renginyje, arba jei pabėgėliai dirba jų tarnais.
Jei Rutte‘as ir kiti ES politikai rimčiau stengtųsi įsijausti į paprastų piliečių rūpesčius ir ne tik per rinkimus, būtų galima sumažinti įtampas, sustabdyti radikalių partijų stiprėjimą, tuo pačiu nepasiduodant neapykantai ir rasizmui.