Bet niekas ir nesiruošia laukti dienos, kai iš Seimo rūmų bus išvestas koks politikas, jau nutekinęs valstybės paslaptis. Tiesiog tam neturi būti sudaromos net mažiausios galimybės. Įtikinėjimai, kad „ir anksčiau ėjo aukštas pareigas“, „galėjo susipažinti su slaptais dokumentais“, neveikia. Žinome, kokia situacija buvo prieš 10-12 metų, kai saugumo darbuotojų surinkti dokumentai buvo dedami į stalčių, ir galimi korupciniai skandalai buvo skandinami. Po senaties antklode jie sėkmingai sulaukė juos dengusių kelių pareigūnų, valdininkų ir politikų pasitraukimo iš viešosios arenos.
Kad ir kaip norėčiau socialdemokratų partiją matyti kaip atsakingą valstybės politinę jėgą, jos aukščiausių vadovų abejingumas susiklosčiusiai situacijai iš tikrųjų stebina. Viskuo kaltindami opoziciją, iš aukštų tribūnų šaukdami apie „saugumo pažymomis valdomą valstybę“, jie užsimerkia, kai tos valstybės nacionalinius interesus mėginama sinchronizuoti su Kremliui artimų atstovų interesais. Ar tokiu atveju viskas tvarkoje? Nežinioje esančių piliečių nuomone yra lengviau manipuliuoti?
Tas pats dėl atidėliojamo jau priimtų įstatymų vykdymo. Abejingumas, standartiniai pasiteisinimai „ką mes galime, neturime specialistų...“ jau ne pirmus metus sklinda su politikų palaikymu. Prieš karių savanorių ir šaulių ginklų laikymą namuose nusiteikę politikai nenuleido rankų ir pralaimėję kovą dėl įstatymo priėmimo. Priimtas įstatymas nevykdomas, vis ieškant priežasčių nevykdyti, o ne galimybių jį įgyvendinti ir kuo sparčiau.
Kibernetinio saugumo spragų užtaisymas vyksta vėžlio greičiu, nors kasmet deklaruojama apie 40 proc. įvykdomų šiai saugumo sričiai būtinų darbų. Vis siūloma atidėti planus ir konkrečias priemones tai pavasariui, tai rudeniui, tai kitiems metams. Nenoromis peršasi palyginimas su Lietuvos politikų 1939 metų siūlymais atidėti Nepriklausomybės fondo kūrimą 1940 metų vasarai. Nebereikėjo. Nedramatizuoju. Situacijos itin skirtingos. Kalbu apie reikalingų sprendimų kasmetinį atidėliojimą.
Deja, galima pastebėti ir valstybės tarnybos išsemiamas vidines galimybes. Nuvertinimas, devalvavimas, nomenklatūrizavimas smogia į skaudžiausias vietas. Gerai apmokamų, labiausiai kvalifikuotų specialistų nebelieka ne tik valstybės tarnyboje, bet ir Lietuvoje. Dėl to reikalinga radikali reforma, kurios nepridengsi trečiaeilės svarbos darbais, tokiais kaip ministerijos įstaigų baldų vežiojimu po Lietuvos miestelius.
Matyt, būčiau neteisus, jei sakyčiau, jog nėra ir gerų pokyčių. Jų yra. Jie susiję ir su šauktiniais, ir su kariuomenės perginklavimu, ir su policijos įvaizdžiu, ir su energetinės nepriklausomybės stiprinimu, ir dar daug kuo. Net kova (ir pirmiausia – pačios visuomenės) su Kremliaus televizijų propaganda ir dezinformacija davė savo rezultatų – šių kanalų finansavimas iš Lietuvos teritorijoje gaunamos komercinės reklamos įplaukų sumažėjo keleriopai. Ir tai pasiekta, nepaisant kai kurių politinių jėgų skeptiškumo ir atviro naudojimosi šiais informaciniais kanalais.
Tačiau Rusijos informacinio karo bei įtakos operacijų vykdymas Lietuvoje nesustoja. Dažnai jos realizuojamos ir mūsų piliečių abejingomis rankomis. Komercinės televizijos sau leidžia transliuoti visą gražiai supakuotą propagandinį šlamštą. Net jei tai liečia vaikus.
Šiomis dienomis viena televizija transliavo visai naują Rusijos animacinį filmuką vaikams, kuriame naudojama primetamų įvaizdžių praktika stebėtinai priminė vienose Rusijos karinėse pratybose jauniems kariams rodytą animacinį filmą apie NATO. Tai tik smulkmena? Bet peržiūrėkite šį visą jau lietuviškai kalbantį vizualinį srautą, kuris tikrai neapsiriboja vienu ar kitu plačiau žinomu filmu.
„Nepainiokite kultūros ir politikos!“ – manau tokia frazė jau girdėta kiekvienam. Ir tikrai, nepainiokime, o kalbėkime apie tokio abejingumo savo kultūrai sukeliamas problemas. Kalbėkime ir apie savo valstybės saugumo interesus, kurie negali būti abejingose rankose.