Vos pradėjo klibėti Operos ir baleto teatro patriarcho G. Kėvišo kėdė, teatro administracija suorganizavo gynybinę akciją. Išsiuntė visiems teatro darbuotojams elektroninius laiškus su siūlymu pasirašyti kreipimąsi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson siekiant apginti teatro direktorių. Ponui Kėvišui reikėjo įrodyti, kad teatro darbuotojai jį palaiko. Tačiau nutiko priešingai, jis patyrė visišką nesėkmę. Sporto terminais galima sakyti, kad G. Kėvišo pralaimėjimas buvo triuškinantis.
Kaip skelbta, vos šeštadalis teatro darbuotojų (apie 100 iš 600) dėjo parašus už G. Kėvišą. Likusi dalis teatro darbuotojų, greičiausiai bijojo prarasti darbo vietas, tačiau ryžosi pagaliau aiškiai ir tiesiai parodyti visuomenei, kad G. Kėvišas didelio palaikymo teatre tikrai neturi. (Darbuotojus reikėtų palaikyti ir pagirti, nes tiesa kainuoja, o jie pasielgė labai drąsiai.)
Tačiau, žinia, G. Kėvišas – gudrus žmogus. Jis sugebėjo visišką savo fiasko tarp teatro darbuotojų pateikti kaip laimėjimą. Jis, atsakydamas į kultūros ministrės raginimą trauktis, žiniasklaidai pažymėjo, kad nesitrauks, nes LNOBT kolektyvas išreiškė pasitikėjimą ir palaikymą. Tik pamiršo paminėti faktą, kad tą palaikymą išreiškė vos šeštadalis darbuotojų.
Kalbama, kad teatras daugybę metų skendėjo baimėje, mat netekęs darbo vietos ten, artistas nelabai ir turi kitos alternatyvos. Tačiau dabar darbuotojai vis atviriau kalba su žiniasklaida, vis aiškiau rodo, kad jiems nereikia G. Kėvišo. O juk visų 500 šimtų darbuotojų atleisti turbūt nepavyks. Todėl bijoti G. Kėvišas turi ko – jam atėjo neramūs laikai, nes direktorius yra tik vienas, o darbuotojų daug ir kai jie vieningi – jie stipresni.
Beje, pavyzdžiui, teatre sausio mėnesio pabaigoje penkiems lietuvių solistams buvo sumažinti atlyginimai. O už šimtus tūkstančių eurų yra atsivežami užsienio atlikėjai. Žinoma, per G. Kėvišo sūnaus Martyno įmonę. Ir po viso šito G. Kėvišas tikisi, kad darbuotojai už jį kovos? Kai jie bijo dėl ateities, jaučiasi nusivylę, įžeisti, neįvertinti ir nereikalingi? Kažkaip daugiau nei vienas kultūros darbuotojas namo Laurų kvartale nepasistatė ir prabangaus verslo nesukūrė, bet jie ir yra tikrasis Operos ir baleto teatras, ne direktorius. Ir ne auksinė scena už 22 milijonus.
2016 metų rudenį „Žinių radijo“ eteryje nuskambėjo įdomus interviu su G. Kėvišu. Tada teatro dar nepurtė skandalai, bet štai citata: „Jeigu man kas nors iš rimtų žmonių, menininkų ateitų ir pasakytų, kad jūs užsisėdėjote, jūs nebeturit idėjų, žmonės paskui jus nebeina, man užtektų 3 minučių sprendimui padaryti. Tikrai nelaukčiau, kol man kas nors paskambins ir pasakys: jūs jau nebegalit vadovauti. Man net nereikėtų to. Jeigu kažkas iš menininkų, nuo kurių teatras priklauso, tai pasakytų. Mūsų gali ir nebūti, bet jeigu menininkų nebus: dainininkų, orkestro, choro, baleto...“
Nagi paskaičiuokime. Pagal „Sodros“ duomenis, 2017 metų kovo 11 dieną teatre buvo 634 darbuotojai. Vadovą palaikantį raštą pasirašė tik apie 100 žmonių. Akivaizdu, kad žmonės, nuo kurių, kaip sako pats G. Kėvišas, priklauso teatras ir jo ateitis, paskui savo vadovą nebeina.
Pirmadienį ir premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad G. Kėvišas toliau teatre dirbti nebegali: „Jei neužtenka moralinių paskatų ir kultūros ministrės pareiškimas, kad nebegali toliau darbuotis ir dirbti, manau, save gerbiančiam įstaigos vadovui turėtų būti aiškus signalas“, – kalbėjo S. Skvernelis.
G. Kėvišas pripažįsta, kad iš savo sūnaus įmonės, kuri laimi teatro pirkimus, papildomai prie atlyginimo užsidirba dideles pinigų sumas, iš ten susikrauna turtus. Tačiau jo pagrindinis darbas yra biudžetinėje įstaigoje, t.y. Operos ir baleto teatre. Ir mokesčių mokėtojai yra pagrindiniai pono Kėvišo darbdaviai. O jų pasitikėjimą, panašu, kad jis prarado jau seniai.
G. Kėvišo reputacija viešojoje erdvėje yra prasta ir visuomenės palaikymo šis asmuo neturi. Tad kaip visuomenės pasitikėjimą praradęs žmogus gali vadovauti valstybinei įstaigai? Ar jam netaikomi nepriekaištingos reputacijos, etikos reikalavimai?
Na, G. Kėvišas etiką supranta savotiškai. Tai jis išdėstė savo spaudos konferencijoje, neseniai surengtoje Operos ir baleto teatre: „Ministrė akcentavo etiką, labiau akcentavo skandinavišką etiką. Aš turiu pasakyti, kad etika gali būti ne tik skandinaviška, bet ir austriška.“
Austriška? Skandinaviška? O aš visą gyvenimą kažkodėl galvojau, kad etika, garbė, sąžinė bei moralė neturi kilmės šalies, neturi titulų ar vardo, ji yra bendražmogiška. Bet kreivų veidrodžių karalystėje viskas yra kitaip. Pone Kėvišai – kitoje konferencijoje dar pasakykite, kad vadovaujatės rusiška ar baltarusiška etika. Nes kol kas jūsų amžinas kabinimasis nagais ir dantimis į kėdę krypsta labiau link tų šalių.
O vis dėlto, jei nuspręsite, kad norėtumėte vadovautis nors kiek vakarietiška etika, ir jei prieš tai išvardintos sąvokos kaip garbė, sąžinė bei moralė dar kažką jums reiškia, siūlyčiau paklausyti kultūros ministrės, premjero ir dabar jau choru kalbančių politikų.