L. Donskis: Vakarams pats laikas pabusti. Ištrauka iš knygos „Takusis blogis“

Apie blogį nieko naujo nepasakysime – jis buvo su mumis nuo neatmenamų laikų. Tačiau esama šio to naujo apie blogį, kuris būdingas takiai moderniam šiandienos pasauliui. Ankstesnės tvirtajai modernybei būdingos blogio atmainos buvo sutelktos prievartos priemonių monopolį pasisavinusių valstybių rankose ir tokios valstybės jomis naudojosi siekdamos kartais šiurpiai brutalių ir barbariškų tikslų.

Takusis blogis įsiveisė takiosios modernybės žmonių kasdienės sąveikos ir socialinės apykaitos audinio siūlėse, įsismelkė į patį žmonių bendrabūvio pluoštą, įsisuko kasdien besikartojančios veiklos ir reprodukcijos ritmu. Blogis tyko užpulti iš pasalų iš daugybės juodųjų skylių, žiojinčių visiškai dereguliuotoje socialinėje erdvėje, kurioje varžovai pasirengę perrėžti gerklę. Visiškas susvetimėjimas išstūmė bendradarbiavimą ir solidarumą, o įtaigi individualizacija ardo žmones jungiančius saitus.

Dabartinio pavidalo blogį vargiai pastebėsi, nuplėši jam kaukę ir pasipriešinsi. Jis iššoka neperspėjęs ir kerta kam paklius. Dėl to socialinį mūsų pasaulį galima lyginti su minų lauku: žinome, kad jame tiršta sprogmenų, esame tikri, kad anksčiau ar vėliau kas nors sprogs, bet negalime nuspėti kada ir kur.

Šioje naujoje Zygmunto Baumano ir Leonido Donskio knygoje „Takusis blogis“, papildančioje leidinyje Moralinis aklumas (Moral Blindness) išsakytas mintis, autoriai lydi skaitytoją per naują žemę, kurioje blogis tapo įprastesnis ir klastingesnis, kur jis grasina išplėšti žmonių svajones, alternatyvius sumanymus ir skyrimo galią tuo metu, kai tai reikalingiausia.

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

Nuo Kafkos prie Orwello?

Karas – tai taika, taika – tai karas

Leonidas Donskis. Rusijos ir Ukrainos drama šiuo metu pelnytai yra Europos Sąjungos dėmesio centre. Tačiau norėčiau pažvelgti į šią tragediją kiek kitokiu aspektu, nei siūlo dauguma komentatorių. Prieš pereidamas prie orveliškojo putinizmo pasaulio ir naujosios agresijos, ketinu atskleisti nuodijantį inteligentijos ir viešosios nuomonės „daktarų“ vaidmenį.

Begalinė manipuliavimo galia kuriant viešąją nuomonę ir įvaizdį bei šito politinės ir moralinės implikacijos, vykusiai atskleistos Barry Levinsono filme Pudruoti smegenis, kuris prisidėjo prie šios dienos politinių struktūrų kritikos. Filme pasakojama apie Holivudo prodiuserį Stanley Motssą ir Vašingtono įvaizdžio meistrą Condradą Breaną – jiems tenka gelbėti Baltuosius rūmus po prezidento sekso skandalo.

Dustino Hoffmano ir Roberto De Niro duetas meistriškai vaizduoja talentingų, bet amoralių ir vertybėse susipainiojusių žmonių pasaulį. Tačiau instrumentinio proto ir instrumentinės moralės atskleidimas nėra vienintelis šio puikaus filmo nuopelnas. Sukurtas 1997 m., jis aptaria karinę kampaniją Jugoslavijoje (nors filme minima Albanija), vykdytą Billo Clintono ir Monicos Lewinsky sekso skandalo įkarštyje. Suprantama, kvailystė būtų teigti, neva karo Jugoslavijoje reikėjo dėl JAV vidaus politikos kaip priemonės skandalui užglaistyti. „Pacifistinė“ Vakarų Europa šio karo norėjo veikiausiai dar labiau nei „militaristinė“ Amerika. JAV tapo burtininko lazdele, kurios griebtasi problemai spręsti.

Tačiau šis filmas daro įspūdį dėl to, kad išryškina kitą dalyką. Taigi karą galima sufabrikuoti, tačiau paaiškėja, kad lygiai puikiai įmanoma ir viešąją nuomonę kreipti ta linkme, kad žmonės panorėtų karo, net labai jo trokštų. Tam reikia tik sukurti dirbtinę krizę, paaukoti keletą tuzinų nekaltų gyvybių politiniam Molochui, užaštrinti žmonių politinio nesaugumo jausmą – ir visi tiesiog akimirksniu čia pat trokš tvirtos valdančios rankos, rūsčios retorikos ir galbūt net karo, trumpai tariant, to, kas jau panašu į būklę už gėrio ir blogio.

Tiesą sakant, minėtame filme iškyla dar pavojingesnių ir grėsmingesnių nuojautų nei ištarta ir paminėta veikėjų monologų ir dialogų eilutėmis. Šiuolaikiniame pasaulyje manipuliuojant politine reklama galima sukurti ne tik žmonių reikmes ir jų laimės kriterijus, niekas nekliudo sulipdyti mūsų laikų didvyrius ir kontroliuoti masių vaizduotę jų liaupsinančiomis biografijomis bei sėkmės istorijomis. Šie gebėjimai kviečia stabtelėti ir pagalvoti apie „aksominį“ totalitarizmą – valdomą sąmonės ir vaizduotės manipuliavimo formą – pridengus ją liberalios demokratijos šydu, ji padės pavergti ir kontroliuoti net jos kritikus.

Tačiau lieka klausimas, ar diktatūros, banditiški režimai ir valstybės apgavikės šias manipuliacijos formas ir metodus, smegenų plovimą ir skalavimą gali panaudoti sėkmingiau negu demokratinės šalys, turinčios rinkodaros technikų ir atributų. Filmas Pudruoti smegenis, kaip ir kiti panašūs kinematografo darbai, grindžiamas prielaida apie beribes manipuliacijas kaip besidauginančius masinės demokratijos šoninius ūglius arba šalutinius požymius. Tačiau tai atskleidžiant, pro akis praleidžiama kita aplinkybė – kariniai režimai gali iš to pešti kur kas daugiau negu jų demokratiniai priešininkai.

Tiesą sakant, Vakarams pats laikas atsibusti ir pamatyti mus supantį pasaulį tokį, koks jis tikrai yra. Esame tikro – visai ne aksominio ar įsivaizduojamo – totalitarizmo Rusijoje pakilimo liudytojai.

Viešoji nuomonė ten kurta ir perkurta tiek kartų, kiek režimas to pageidavo, o neapykanta Ukrainai buvo „gaminama“, nes reikėjo priešo. Rusijos kalbos apie Ukrainos „fašistus“ savinasi terminą, kuris geriausiai apibūdina jį vartojančius, nes juo daugiau Rusijos propaganda kalba apie Ukrainos fašizmą, tuo daugiau ji įgauna šeimyninio panašumo su nacistine Vokietija, su visa šios neapykanta kaip būdu matyti tikrovę, Goebbelso stiliaus propaganda ir nuodingu melu.

Dar niekada George’o Orwello 1984-ieji ir jo žodynas nebuvo toks aktualus kaip šiandien, Rusijai neįtikėtinu greičiu ir veržlumu slystant į barbariškumą ir fašizmą. Scenas, kuriose O’Brajenas tardo Vinstoną Smitą, rašytojo aliuzija į komunistus ir nacistus, kaip naivius Okeanijos pirmeivius, kurie turėjo ideologiją, tačiau leido savo aukoms tapti kankiniais, putinizmui įžengus į karo ir teroro etapą dabar turėtų budinti mus iš užsimiršimo; turėtų darytis suprantamiau, apie ką ta Naujakalbė, Dvi minutės neapykantos… ir kaip dėl neribotos valdžios auliniais trypiamas žmogaus veidas.

Tai fašizmas, neturintis realios ideologijos, nes įrankiai, kurie naudojami žudikams ir teroristams įkvėpti ir palaikyti, yra nuvalkiotų klišių ir pernaudotų šūkių rinkinys, pasiskolintas iš italų ir vengrų fašizmo, šį tą pridursčius iš serbų, Slobodano Miloševičiaus laikų, o iš viršaus papuošta nacių vyšnaitėmis. Iridentizmas, būtinybė sujungti suskaidytas nacijas, pasaulis, atkreiptas prieš dorus žmones, būtinybė apginti istoriją, kad ji būtų pakartota – visa tai XX a. šmėklos ir vaiduokliai.

Rusijos tragedija yra ta, kad ji tampa Kremliaus viešųjų ryšių meistrų aukomis, mat šie geba sukurti virtualią ir televizinę hiperrealybę, kuri masėms uždengė tikrąjį pasaulį. Ukraina rusiškoms Goebbelso reinkarnacijoms ir sekėjams, kaip antai, Vladislavui Surkovui, tapo tuo, kas Albanija buvo Barry Levinsonui ir jo filmui – sufabrikuota virtuali tikrovė, nes to reikėjo vidaus politikai. Juokingiausia, kad perdėtas ir įkyrus termino „fašizmas“ vartojimas reiškiasi kaip Rusijos fašizmo kognityvinio disonanso forma: kuo greičiau savo vardą ar titulą prilipdysi priešui, tuo greičiau būsi pasisavinęs šią etiketę ir pats nuo jos išsigelbėjęs.

Mūsų nesantaikos žiema? Kaip žinome, Mūsų nesantaikos žiema – paskutinio Johno Steinbecko romano, išleisto 1961 m., pavadinimas (liet. Mūsų nerimo žiema). O šis pavadinimas – dvi pirmosios Williamo Shakespeare’o Ričardo III eilutes: „Pasibaigė nesantaikos žiema, po Jorko saule vasara suspindo“ (vertė A. Churginas, Vilnius: Vaga, 1964). Ar mes dabar sulaukėme savo nesantaikos žiemos?