Tačiau vienareikšmiai žmonės neturi kentėti skausmo. Lėtinių skausmų varginami pacientai turi gauti prieinamas skausmo medicinos paslaugas, nesvarbu, kurioje Lietuvos vietoje jie begyventų.
Pirmiausia norėčiau atskirti, kas yra liga, o kas – sindromas. Ūminis skausmas, kai staiga kažką suskaudo, yra labiau sindromas, simptomas, leidžiantis žmogui suvokti, suprasti, kad jis serga, o medikui – identifikuoti, kokia tai sveikatos problema, kas organizme vyksta. Lėtinis skausmas jau yra liga. O jei tai liga, natūralu, kad medicinoje turi būti sritis, kuri tą ligą gydo. Skausmo medicina ir yra ta sritis, kuri teikia pagalbą žmonėms, kenčiantiems lėtinį skausmą.
Tyrimai rodo, kad lėtiniu skausmu, arba skausmo liga Lietuvoje šiandien serga per 20 proc. suaugusiųjų, ir šie skaičiai nuolat auga. Nemanyčiau, kad Lietuvos gyventojai yra atsparesni skausmui ar kantresni nei mūsų kaimynai. Tačiau, kaip liudija statistika, analgetikų arba skausmą malšinančių vaistų Lietuvoje suvartojama mažiau nei Estijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Palyginimui galima pasakyti, kad 2015 analgetikų Švedijoje suvartota daugiau kaip 51 proc., Norvegijoje – beveik 40 proc., Estijoje – per 17 proc. Toks palyginimas sako, kad gydytojai turėtų dažniau rekomenduoti ar skirti pacientams analgetikų, padėti jiems išsivaduoti nuo skausmo.
Tendencijos, fiksuojamos Lietuvoje, panašios visame pasaulyje – lėtiniu skausmu sergančių žmonių skaičius auga. Bet turbūt turėtume atsakyti ir kodėl taip yra. Anksčiau skausmas buvo laikomas sutrikimu, bet ne tam tikra liga, todėl natūralu, kad skausmo kamuojami žmonės nesulaukdavo pagalbos. Dabar jis laikomas liga – lėtinis skausmas pradedamas diagnozuoti. Taigi, skausmo liga sergančių asmenų skaičiaus didėjimas iki tam tikro lygio yra susijęs su geresne diagnostika, su specialistų supratimu, kad tai yra problema, – ją reikia įvardyti ir žmogui padėti.
2004 m. Lietuvoje buvo parengti pirmieji teisės aktai, minimaliai reglamentuojantys skausmo medicinos paslaugų teikimą Lietuvoje. Praėjo daugiau kaip dešimtmetis. Nors nei laikas, nei skausmo medicina nestovėjo vietoje, deja, Lietuvoje didesnio dėmesio, naujo šiuolaikiško teisinio reglamentavimo skausmo medicina nesulaukė.
Todėl mes privalome priimti tokius sprendimus, kurie sudarytų sąlygas pagalbą gauti visiems skausmo kamuojamiems žmonėms. Sveikatos apsaugos ministerijoje sudaryta darbo grupė skausmo diagnozavimo ir gydymo paslaugų suaugusiems bei vaikams teikimo reikalavimų ir šių paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašui parengti. Tikiuosi, kad darbo grupė gana greit parengs teisinius dokumentus, ir visi reikalingi sprendimai bus nedelsiant priimti.
Manau, kad tai vienas iš darbų, kurį galima atlikti labai greitai, ir man keista, kodėl tas nebuvo padaryta anksčiau, ko taip ilgai delsta. Juo labiau, kad aiškiai žinoma, kaip minėtas problemas galima spręsti: rengti skausmo medicinos specialistus, steigti centrus ar kabinetus. Darbo grupė intensyviai dirba, todėl skausmo medikams svarbaus ministro įsakymo ilgai laukti tikrai nereikės. Kartu galima pasidžiaugti, kad ir skausmo medicinos paslaugų prieinamumas taps daug geresnis.
Lietuvoje šiuo metu yra 10 skausmo gydymo centrų. Labai daug tokių skausmo centrų turbūt ir neturėsime, nes tam reikalinga armija specialistų, kurie turėtų teisę tokias paslaugas teikti ir norėtų dirbti kiekviename mieste ar miestelyje. Tačiau kitų medicinos sričių gydytojai turi žinoti, kad tokia pagalba egzistuoja, ir ligonį laiku siųsti ten, kur jam būtų patogiausia ir arčiausia. O kad tokių vietų – skausmų klinikų, centrų, kabinetų – Lietuvoje turi būti daugiau, nei yra dabar, neabejotina. Tikiuosi, kad vis daugiau ligonių išsivaduos iš varginančio, alinančio, dažnai ir asmenybę žlugdančio skausmo.
Šiandien suvokiame, kad skausmas tai ne tik biologinė, tai ir psichosocialinė problema. Sprendžiant šią problemą neužtenka vien gydytojo manipuliacijų, intervencijų, vaistų ir panašiai. Ligoniui kyla ir psichologinių problemų, nes jis, ilgą laiką kęsdamas skausmą, patiria ir psichikos sveikatos sutrikimų.
Todėl specialistų komanda, kuri žmogui padeda įveikti lėtinį skausmą, turi būti daugiadalykė. O sveikatos politikai turi sudaryti sąlygas specialistams dirbti: skausmo ligą diagnozuoti, toliau spręsti skausmo problemas. Anksčiau vyravo požiūris, kad skausmas tarsi bausmė, kurią žmogus turi iškentėti, tačiau dabartinė medicina absoliučia dauguma atvejų padeda šią problemą sėkmingai išspręsti. Taigi, pagrindinė žinia žmogui – skausmo kentėti nereikia.