Vienas iš viešojo intereso apibrėžimų toks – tai „visuomenės narių tarpusavio sąveikos principas, kuris leistų įgyvendinti savo interesus ir netrukdytų tai daryti kitiems“. Šis vikipedinis apibrėžimas suponuoja mintį, kad viešasis interesas yra tai, kas sutaiko skirtingus požiūrius ir užtikrina visuomenės darnią raidą.

Dažnai minimos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys, kuriose viešasis interesas įvardijamas kaip „tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai“. Čia norom nenorom kyla sąsaja su „objektyvia“ (dieviška) tiesa ir vieninteliu „teisingu“ (didžiuoju) pasakojimu. Dalykas tas, kad nėra vienos tiesos sampratos. Vietoj to turime klasikinę (atitikties), akivaizdumo, loginės dermės, galios, pragmatinę, kūrybinę ir kitas tiesos sampratas. Kalbant apie vienintelį „teisingą“ pasakojimą, kyla klausimas – kas jo autorius ir plėtotojas?

Šiek tiek aiškiau tampa, kai viešasis interesas priešinamas privačiajam. Minėtu atveju pateikiamas maždaug toks pasakojimas: godus verslininkas gviešiasi šventos Žalgirio stadiono žemės, o NŽT didvyriškai kyla į kovą už legendinį stadioną tuo metu, kai savivaldybė jau pasidavusi. Žodžiu, kažkas panašaus į Smolensko pulkus Žalgirio mūšyje, kai lietuvių vėliavos išsilakstė.
Šiek tiek aiškiau tampa, kai viešasis interesas priešinamas privačiajam. Minėtu atveju pateikiamas maždaug toks pasakojimas: godus verslininkas gviešiasi šventos Žalgirio stadiono žemės, o NŽT didvyriškai kyla į kovą už legendinį stadioną tuo metu, kai savivaldybė jau pasidavusi. Žodžiu, kažkas panašaus į Smolensko pulkus Žalgirio mūšyje, kai lietuvių vėliavos išsilakstė.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas

Vis dėlto klausimas tik iš pažiūros aiškus. Pirma, stadionas čia nebeplanuojamas – dėl to Vilniaus savivaldybė jau apsisprendusi. Antra, „godus“ verslininkas kovoja už investicijas ir darbo vietas Vilniui – už tai, kas, atrodo, kaip tik atitinka viešąjį vilniečių interesą. Taigi daugiausia, už ką kovoja NŽT, yra griuvėsiai Vilniaus centre, kurie ilgiems dešimtmečiams būtų įšaldyti sostinės centre. Maža to, atrodo, NŽT kovoja ir prieš Lietuvos gerą įvaizdį investuotojų akyse: bent jau šiuo atveju čia įsipainiojęs ir užsienio investuotojas.

Visa tai galima bandyti paaiškinti globalaus viešojo ir lokalaus viešojo interesų konfliktu. Galbūt globalus viešasis – tas „objektyvus“, „teisingas“ interesas, už kurį verta beatodairiškai kovoti? Tačiau ir čia viskas susipynę. Atrodo, lokalus interesas yra būtent savivaldybės, kuri numatė šioje vietoje kitą – ne stadiono – paskirtį. NŽT pretenduotų į globalų pasakojimą apie sporto naudą valstybėje.

Vis dėlto šiuo atveju NŽT atstovauja viso labo vienam pareiškėjui. Tai primena Stebuklų šalį, kur triušis tampa didesnis už Alisą, t. y. vienas pareiškėjas tampa didesniu už tūkstančius žmonių ar net valstybę. Klausimas, ar ši iškreipta optika – būtina sąlyga siekiant „objektyviai“ mąstyti apie viešąjį interesą? Savivaldybė, priešingai, siekia privilioti pasaulinį (globalų) investuotoją taip rūpindamasi visos Lietuvos įvaizdžiu ir vilniečių gerove. Šiuo atveju viskas apvirsta aukštyn kojomis.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas

NŽT atstovai turi du argumentus: pirma, taip „paliepė“ prokuratūra, antra, tarnyba elgiasi pagal įstatymus. Prie prokuratūros vaidmens dar grįšiu. Kalbant apie antrąjį argumentą, iš jo išplaukia tokia mintis: Lietuvos įstatymai – nelyginant netvarkinga popierių stirta. Iš jos vieną dieną NŽT ištraukia vieną popiergalį ir remdamasi juo sudaro sutartį su verslininkais penkiasdešimčiai metų. Kitą dieną iš stirtos ištraukiamas kitas popiergalis, kuriuo remiantis ši sutartis nutraukiama. Ar teisinės valstybės požymis – valstybinės institucijos patvaldystė?

Šioje istorijoje įdomus prokuratūros vaidmuo. Niekas neabejoja šios institucijos reikšme ir svarba. Tačiau pakalbėkime apie jos įvaizdį, kurį puikiai įkūnija prokuratūros pastatas Vilniuje. K. Lupeikio kūrinys iš tikrųjų vertas Pritzkerio premijos už konceptualumą. Sakau tai be ironijos – ironiškas pastatas, o ne šios eilutės. Pastatas įkūnija neprieinamą tvirtovę su mažomis atsišaudymo angomis.

Mes labai mažai žinome apie prokuratūros darbą (juk langai – maži), bet iš to, kas patenka į viešąją erdvę, galima spėti, kad raštas Nacionalinei žemės tarnybai buvo ypač gudrus ėjimas, sugundęs NŽT pulti į nelygią kovą. Apskritai šis demaršas panašus į siekį didvyriškai žūti: dabar apie NŽT likvidavimą ar bent jos pertvarką prabilta ne tik lokaliu (Vilniaus meras), bet ir globaliu valstybiniu lygiu (Žemės ūkio ministras). Tai, kad valstybinei tarnybai kažkas „liepia“ vienaip ar kitaip elgtis, o NŽT atstovai atvirai tai deklaruoja bandydami nusikratyti atsakomybės, dar kartą byloja tai, kad teisės vieta mūsų valstybėje – kažkur prie židinio, kur sukrauta stirta pakurų.
Panašu, kad XXI a. pradžios visuomenė šiuo požiūriu mažai skiriasi nuo XVII a. vidurio visuomenės. Prokuratūra kovoja prieš NŽT, NŽT – prieš Lietuvos investuotojus ir Lietuvos įvaizdį, savivaldybės – prieš valstybės agentūras, ministerija – prieš sau pavaldžias tarnybas. Kai visi šiame kare su visais gina viešąjį interesą, kas apgins Lietuvą ir jos pilietį nuo valstybinių tarnybų.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas

Apskritai galima kalbėti apie privataus ir viešojo, lokalaus ir globalaus interesų dialektiką. Galima kalbėti ir apie viešojo intereso bei ideologijos sąsajas. Ar pati viešojo intereso vėliava nėra ideologija? Ar demokratinėje (daugumos valdžios) valstybėje viešasis interesas primestas daugumos? Ar nesutrypiamas individas viešojo intereso stichijoje? Ar kova už viešąjį interesą neslepia tiesiog skirtingų privačių interesų susidūrimo?

Pabaigoje prisiminkime T. Hobbesą, kuris kalbėjo apie visų karą prieš visus (bellum omnium contra omnes). Panašu, kad XXI a. pradžios visuomenė šiuo požiūriu mažai skiriasi nuo XVII a. vidurio visuomenės. Prokuratūra kovoja prieš NŽT, NŽT – prieš Lietuvos investuotojus ir Lietuvos įvaizdį, savivaldybės – prieš valstybės agentūras, ministerija – prieš sau pavaldžias tarnybas. Kai visi šiame kare su visais gina viešąjį interesą, kas apgins Lietuvą ir jos pilietį nuo valstybinių tarnybų?