Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“

Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“

Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“

Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė.

Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus. (Pr 2, 7–9; 3, 1–7a)

Blogio galios žmogaus širdyje ir žmogaus istorijoje fakto nuneigti neįmanoma. Apsižvalgę nuolat regime ją vyraujant aplink mus. Pakanka prisiminti kasdienes naujienas apie neteisybes, smurtą, melą, palaidumą.

Dievo žmogui dovanota būtis, kaip tokia, yra gera (Pr 1, 31). Blogis kyla iš sukurtosios laisvės, iš laisvės, kuria piktnaudžiaujama.

Kaip taip pasidarė galima, kaip tai atsitiko? Šitai pasilieka miglose. Blogis nėra logiškas dalykas. Tik Dievas ir gėris yra logiški dalykai, tik jie yra šviesa.
Nuolatinei blogio versmei jis priešpriešino tyrojo gerumo versmę. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus purvinam blogio srautui priešpriešina šviesos srautą. Ir šis srautas veikia istorijoje: regime šventuosius, didžiuosius šventuosius, bet kartu ir paprastuosius šventuosius, paprastus tikinčiuosius. Matome, kad iš Kristaus sklindantis šviesos srautas daro stiprų poveikį.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Blogis lieka slėpiningas. Jis vaizduojamas didžiais įvaizdžiais, kaip Pradžios knygos 3 skyriuje, dviejų medžių, žalčio, nusidedančio žmogaus vizija.

Didis įvaizdis, leidžiantis nuvokti, tačiau nepaaiškinantis to, kas savaime nelogiška. Galime nuvokti, bet ne paaiškinti. Lygiai taip negalime to perteikti kaip vieno fakto tarp kitų, nes tai gilesnė tikrovė.

Pasilieka tamsos, nakties slėpinys. Tačiau išsyk priduriamas šviesos slėpinys: blogis kyla iš žemesnio lygmens versmės. Dievas su savo šviesa stipresnis.

Jei blogis kyla tik iš žemesnio lygio versmės, tai tuomet žmogų iš tikrųjų galima išgydyti. Žmogų ne tik galima išgydyti, jis „de facto“ išgydytas. Jį išgydė Dievas. Jis asmeniškai įžengė į istoriją.

Nuolatinei blogio versmei jis priešpriešino tyrojo gerumo versmę. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus purvinam blogio srautui priešpriešina šviesos srautą.

Ir šis srautas veikia istorijoje: regime šventuosius, didžiuosius šventuosius, bet kartu ir paprastuosius šventuosius, paprastus tikinčiuosius. Matome, kad iš Kristaus sklindantis šviesos srautas daro stiprų poveikį.

Šviesa yra čia ir dabar, Kristus yra naujasis Adomas, jis su mumis ir tarp mūsų. Šviesa jau spindi, ir mes turime atverti širdies akis, kad išvystume šviesą ir panirtume į šviesos srautą.

Tamsi blogio naktis tebėra galinga. Todėl karštai meldžiame: ateik, Viešpatie Jėzau, ten, kur viešpatauja melas, Dievo nepažinimas, smurtas, neteisingumas; ateik, Viešpatie Jėzau, suteik gėriui pasaulyje jėgos ir padėk mums būti šviesos nešėjais, taikos kūrėjais, tiesos liudytojais!