Leidykla „Versus aureus“ pristato Arvydo Anušaukso knygą „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“. Ką slėpė penki agento bylos Nr. 9249 tomai, kas užšifruota Markulio dienoraščiuose, kokios gyvenimo aplinkybės nuslėptos ir kokie asmeniniai bruožai iki šiol buvo nežinomi, kaip save motyvavo veikti prieš rezistenciją, kaip kūrė ir plėtojo atsisakymo nuo bet kokio pasipriešinimo okupantui idėją, kokie buvo KGB vertinimai ir apgaulės operacijos?

Ši istorija – apie sovietinio saugumo įsiskverbimo operaciją į rezistencijos vadovybę, siekiant pakeisti viso pasipriešinimo taktiką ir nuslopinti partizaninį karą. Ši knyga leidžia mums visapusiškai patyrinėti žmonių silpnybes, pasitikėjimo kelius ir gyvenimo klystkelius.

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

Raktai nuo Didžiosios Kovos. Tarp J. Markulio studentų atsidūrė ir Ona Trakimaitė, nuo 1946 m. rudens I-ojo kurso studentė biologė. Jos brolis buvo Benediktas Trakimas. Jis 1943 m. birželio–lapkričio mėn. vokiečių mobilizuotas ir pasiųstas į darbo batalioną prie Leningrado, o pabėgęs slapstėsi, kol galiausiai įstojo į Didžiosios Kovos apygardos partizanų gretas.

Sesuo 1946 m. pavasarį turėjo palikti mokslus, bet tapo DK rinktinės ryšininke. Deja, ryšius palaikė su fiktyviu rezistencijos štabu Vilniuje, kurį sukonstravo MGB. Galima spėti, kad būtent per ją B. Trakimas sužinojo apie Vilniaus pogrindinį „centrą“ ir padėjo užmegzti ryšius su šio „centro“ atstovais. Tuomet lygiagrečiai prasidėjo MGB operacija, perimant vadovavimą Didžiosios Kovos apygardai ir ją sunaikinant.

Kodėl pradėta nuo Didžiosios apygardos? Pirmiausia todėl, kad apygarda kontroliavo strategiškai svarbias teritorijas tarp Vilniaus ir Kauno, Vilniaus ir Panevėžio. Čia veikusieji partizanai buvo itin aktyvūs, nevengdavo atvirų susirėmimų, ilgalaikių reidų po apygardos teritoriją. Manoma, kad 5-oji LLA, o nuo 1945 m. gruodžio 1 d. Didžiosios Kovos apygarda turėjo 2086 legaliai ir nelegaliai gyvenančius pogrindininkus, iš kurių 836 buvo ginkluoti. Ginklų arsenale buvo 48 kulkosvaidžiai, 667 automatiniai ginklai ir šautuvai, 253 pistoletai1.

Markulių pavardė apygardoje taip pat buvo žinoma. Antros eilės pusbrolis Jonas Markulis-Vaiduoklis (1910–1945), kuris buvo karo mokyklos aspirantų kursuose parengtas jaunesnysis leitenantas, taip pat buvęs VDU studentas, 1945 m. pradžioje paskirtas LLA Didžiosios Kovos apygardos 5 bataliono vadu ir apygardos štabo viršininku. Žuvo 1945 m. kovo 27 d. kautynėse su NKVD kariuomene, gindamas apygardos štabą Čiobiškyje (Musninkų valsčius). Nors ryšių pusbroliai nepalaikė, bet nepakeičiamas apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias galėjo žinoti kai kurias aplinkybes.

J. Markulis įstojęs į VDU Teologijos-filosofijos fakultetą (1933)
Foto: Leidykla "Versus aureus"

1946 m. balandžio mėnesį Didžiosios Kovos apygardos ryšininkė Ona Trakimaitė-Ožka Vilniuje susipažino su G. Auguliu, kuris turėjo pogrindinį Meškos slapyvardį, tačiau jau buvo MGB užverbuotas agentas Kipšas (Meška). Jis prisistatė kaip buvęs Dresdeno žvalgybos mokyklos klausytojas, anksčiau bendravęs su Misiūnu ir prašė padėti atstatyti ryšį. Agentui Kipšui pavyko susitikti su Misiūnu, kuris jam pavedė organizuoti nelegalaus laikraščio leidimą2. MGB tai buvo galimybė įvesti į kitą agentūrinę operaciją J. Markulį ir atspausdintu „pogrindiniu laikraščiu“ sukurti priedangos legendą jo „pogrindžio centrui“ bei pradėti siūlyti kovų išvargintiems partizanams „naują taktiką“.

„Vienybės“ laikraštukas, kuris siūlė „naujas kovos formas“ ir centralizuotą vadovavimą, pasirodė priimtinas. Ne vieną kartą NKGB paskelbtas nukautu, nuolat persekiojamas Žaliasis Velnias prašėsi pakeičiamas vado poste didesnį laipsnį turinčiu karininku.

J. Misiūnas buvo praradęs šeimą. Žmona Ona Krivickaitė-Misiūnienė buvo suimta su septynmečiais dvynukais ir kalėjime pagimdė dar vieną vaiką. 1945 m. vasario mėn. išleista iš kalėjimo ir turėjo vyrui perduoti enkavedistų laišką, tačiau žuvo mūšyje. Po Misiūnienės žūties vaikai buvo išvežti į vaikų namus Karaliaučiaus srityje3.

Išliko vienas J. Misiūno laiškas: „Aš jau pakankamai vadovavau, o dabar jaučiu, kad nei mano išsilavinimo, nei žinių, nei gabumų nepakanka“. Surasta pamaina, kapitonas Griežtas, kuris buvo Lietuvos kariuomenėje J. Misiūno vadu, atrodė tinkama pamaina. Tačiau tai jau buvo MGB agentas Gediminas (spėjama, kad tai Vytautas Pečiūra4 1942–1943 m. užverbuotas Butyrkų kalėjime; kiti tyrinėtojai mini juo buvus kpt. Juozą Stravinską)5. Istorikai nustatė daugelį šio vadovavimo apygardai perėmimo aplinkybių.

Griežtą į DKA štabą atveda ryšininkė Nastutė Rumševičiūtė-Narsutė (žuvusi 1948 09 16). 1946 gegužės 18 d. pats Griežtas, atvykęs į apygardą pas Žaliąjį Velnią, bando įkalbėti jį vykti mokytis karo mokslų į Angliją, keisti kovos taktiką į pasyvią, legalizuoti daugumą partizanų bei taip juos išsaugoti ateičiai. 1946 m. birželio 21 d. MGB agentas G. Augulis-Kipšas susitiko su Žaliuoju Velniu, atvežė laikraščio „Vienybė“ 12 egz. ir įsakymą iš „centro“, kad DKA vadovybė perduodama Griežtui (KGB agentui Gediminui).

Savo 1946 07 16 įsakymu Nr. 06/24 apygardos vadovavimą Žaliasis Velnias perduoda Griežtui, o pats lieka tik jo pavaduotoju. Šį dokumentą, kartu su duomenimis apie būrių sudėtis bei apsiginklavimą, į Vilnių 1946 07 24 veža MGB agentai Kipšas ir Kibirkštis. Griežtas su Žaliuoju Velniu susitinka, jo įsakymu perima vadovavimą būdamas Vilniuje. Naujai paskirtas, MGB infiltruotas DK apygardos vadas Griežtas tik Vilniuje susitikdavo su B. Trakimu, paskirdamas jį štabo viršininku. Žaliasis Velnias visokiais būdais kviečiamas į Vilnių, „siuntimui“ į užsienį ar į susitikimą su iš užsienio atvykusiais pasipriešinimo vadovais6.

Lietuviško Lorenso idėjos MGB rankose. 1946 m. rugpjūčio 10 d. būtent pas O. Trakimaitę-Ožką Vilniuje atėjo Aitvaras (MGB agentas Teodoras Krutkis-Kibirkštis (kartais prisiminimuose vadinamas ir Vytautu)7 bei įsakė kitą dieną į Vilnių palydėti B. Trakimą-Genelį, J. Misiūną-Žaliąjį Velnią ir Juozą Krilavičių-Vytenį.

Atvažiavę į Vilnių sunkvežimiu, iki Polocko gatvės, atėjo į konspiracinį butą (Belmonte, Srovės g. 11), kur surado J. Markulį-Erelį, J. Deksnį-Hektorą ir Lokį (MGB agentas Jonynas8). Dalyvaujant trims MGB agentams ir keletui tikrų pogrindžio dalyvių, posėdį pradėjo J. Markulis: „Žodį turėjo Erelis, čia plačiai apibūdindamas pristato visus posėdžio dalyvius. Pradėdamas nuo Hektoro sako – čia mūsų draugas iš užjūrio, kuris mums papasakos daug gražių dalykų“9. Save Erelis pristatė kaip „diplomatą Lietuvos politikos reikalams“. J. Deksnys tuo metu buvo nuoseklus J. Markulio sekėjas: „Karti ir šaudyti bei kankinti žmonių, niekas tai nedaro. (…) vis tik labai daug žmonių išvežami Sibiran (apie 3–4 tūkstančius per mėnesį), daug žmonių randasi kalėjime, kurs sąlygos palyginus su 1941 m. žymiai geresnės, nėra taip kankinami (…). Miškiniai yra medžiojami (…), turgun išmetami, kur kaip išmesti išguli po kelias dienas“.

J. Markulis Vilniaus universitete (1945)
Foto: Leidykla "Versus aureus"

Erelis pareikalavo iš atstovų papasakoti apie jų apygardose esamą padėtį ir vyrų nusistatymus. Siūlo kalbėti žemaičiui Lokiui, kuris pasakojo, kad jie „stengiasi, kiek galima laikytis ramiai, nevartojant ginklo (…). Bet dauguma nusistatę kovoti iki paskutinio ir žūti nepasiduodant gyvi“. Erelis tęsė savo kalbą: „Vyrams kuo mažiausiai rodytis gyvenime, nevartoti be reikalo ginklo, nesilankyti vakaruškose, vestuvėse, laikytis kiek galint ramiau, kad jaustųsi vyrų sumažėjimas“.

Rezistencijos dalyvių rodymasis viešose vietose labai erzino MGB, nes tai rodė gyventojams sovietinės valdžios silpnumą kaimuose. „Reikės ką nors daryti, kad kuo daugiau žmonių išvedus iš miško. Kurie jaučia mažiau nusikaltę prieš valdžią, tegu legalizuojasi. Kitiems parūpinsime dokumentus, kurių blankus žada pristatyti Hektoras, o kurie negalės išeiti iš miško, tai jų skaičiui sumažėjus – bus lengviau aprūpinti“10, – negailėjo pažadų J. Markulis. Rezistencijos veikimo pasikeitusios sąlygos nebuvo vertinamos11.

Šio pasitarimo savotišku tęsiniu tapo Žaliojo Velnio suėmimas. 1946 m. rugpjūčio 13 d. Ona Trakimaitė gauna Aitvaro užduotį iš Abromiškių kaimo atvežti Žaliąjį Velnią, kuris negalėjo dalyvauti rugpjūčio 12 d. pasitarime su J. Deksniu ir J. Markuliu. Naktį jis su Drambliu, Varnėnu, Šermukšniu ir Uosiu atvyko į Vilnių. Čia susitikęs su pasitarime dalyvavusiu B. Trakimu-Geneliu, pastarojo buvo informuotas apie priimtus nutarimus. Tuomet kartu atvykę Didžiosios Kovos apygardos partizanai iš Vilniaus išvyko atgal, o Žaliasis Velnias12 buvo nuvestas į specialiai MGB parengtą butą ir ten suimtas13. Daugiau jo niekas nematė.

Už šią operaciją kpt. Griežtas – agentas Gediminas apdovanojamas, tačiau ne taip, kaip buvo kadaise rašoma (Tėvynės karo II laipsnio medaliu ir karo dalyvio titulu)14. O Žaliojo Velnio vardu MGB dar ilgai siunčia iš „centro“, kuriame jis neva dirba, nurodymus Didžiosios Kovos apygardos partizanams. Tai brangiai kainavo visai apygardai – ji buvo pirmoji sunaikinta MGB.

1948 m. iškviesti į susitikimus su kpt. Griežtu vieni po kitų žūva paskutinieji apygardos partizanų vadai. 1947–1948 m. su išdavikų išduotais dokumentais „legalizavosi“ ir buvo suimti bent 13 DKA partizaninio judėjimo vadų, keli šimtai DKA partizanų bei rėmėjų15 (kitais vertinimais – tik per pirmus metus MGB agentui perėmus vadovavimą apygardai, daugiausia iš „A“ rinktinės, veikusios Trakų ir Kaišiadorių apskrityse, suimta ar sunaikinta daugiau kaip 200 partizanų). Legalizuotų partizanų suėmimai prasidėjo ne iš karto. Bet 1948 m. vasario 13–14 d. suimamas legalizavęsis „A“ rinktinės vadas P. Klimavičius-Uosis. Tuo pat metu dingsta ir Griežtas. Operacija naikinant Didžiosios Kovos apygardą iš esmės baigta.

1948 m. vasario ir kovo mėnesiais Didžiosios Kovos apygardoje buvo suimta dar 13 legalizuotų partizanų. Šia proga MGB ministras Kapralovas rašo: „Visi šie banditai 1947–1948 m. buvo išvesti iš gaujų pagal mūsų per agentūrą išduotus dokumentus ir iki paskutinio laikotarpio buvo naudojami „tamsoje“, naikinant gaujas ir rengiant areštus“16. Nuo MGB agentų mažiau nukentėjusi „B“ rinktinė (veikusi Ukmergės apskrityje) perėmė Didžiosios Kovos apygardos funkcijas ir 1950 m. lapkričio 25 d. LLKS Kalnų srities įsakymu Didžiosios Kovos apygarda likviduota, o likę kovotojai priskirti Vyties apygardai17.

MGB toliau planavo, ką paleisti, ką suimti. Tikintis surasti ryšių kanalus Lenkijoje, siųsti agentus į anglų okupacinę zoną, daryti įtaką lietuvių politinėms organizacijoms užsienyje ir ginkluotų partizanų taktikai, J. Deksnį-Hektorą nutarta išleisti kartu su MGB darbuotoju vyr. ltn. Lavrentijumi Maksimovu, kuris vaizdavo pogrindininką Antaną18.

1946 m. rugpjūčio 24 d. agentas Ąžuolas parašo naują 24-ių lapų agentūrinį pranešimą pplk. Počkajui. Čia buvo jo veiklos, kuriant BDPS organizaciją, kulminacija. Nors viską inicijavo J. Deksnys, tačiau J. Markulis sumaniai pasinaudojo jo iniciatyva bei pokalbiais tris savaites gyvendamas (rugpjūčio 2–20 d.) kartu su J. Deksniu.

Knygos „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ viršelis
Foto: Leidykla "Versus aureus"

Vadindamas J. Deksnį lietuviškuoju Lorensu (Tomas Edvardas Lorensas – angl. Thomas Edward Lawrence (1888–1935), britų karinės žvalgybos karininkas, Pirmojo pasaulinio karo metu rengęs ir faktiškai vadovavęs arabų sukilimui prieš Turkiją, kurio metu gavo Arabijos Lorenso pravardę), pagrindines J. Deksnio idėjas perdavė MGB. Iki tol buvusioms agentų kalboms apie perėjimą prie naujos taktikos, buvo sukurtas organizacinis pagrindas (BDPS), turėsiantis perimti vadovavimą ginkluotų partizanų veiklai. MGB vadovybė Lietuvoje neslėpė pasitenkinimo ir rugpjūčio 20 d. raportavo Maskvai apie neeilinę sėkmę19. Psichologiškai pervargęs J. Markulis rugpjūčio 25 d. išsiunčiamas poilsiui į Sočį (iki pat 1946 m. spalio 1 d.)20. Jau tą pačią dieną skrido iš Vilniaus į Maskvą ir tik 1946 m. rugsėjo 21 d. grįžo iš Adlerio į Maskvą.

-----
1 N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai. Kaunas, 1996, p. 324–325, 327; A. Bulotas, Išdavystėmis įsiamžinęs saugumo agentas partizaniniame kare, Darbai ir dienos, 2000, Nr. 21, p. 219; http://zaliasvelnias.lt/zaliasvelnias/jonasmisiunas-zalias-velnias/

2 A. Bulotas, Išdavystėmis įsiamžinęs saugumo agentas partizaniniame kare, Darbai ir dienos, 2000, Nr. 21, p. 219.

3 Povilas Gaidelis. Didvyriai nemiršta: Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias, http://www.llkslt/pdf2/Gaidelis%20apie%20Misiuna.pdf

4 Vytautas Pečiūra (1908–1986) baigė Ukmergės gimnaziją 1928 m. Nuo 1930 m. tarnavo policijoje, 1931–1933 m. – Karo mokykloje, suteiktas jaun. leitenanto laipsnis. Tarnavo kariuomenėje iki 1940 m. Likvidavus kariuomenę suteiktas kapitono laipsnis, paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 179-os divizijos 259 pulko štabo viršininko padėjėju. 1941 06 14 suimtas ir kalintas Gorkio bei Maskvos kalėjimuose. 1942 m. užverbuotas NKVD agentu. Paskirtas 16-os lietuviškos šaulių divizijos meno ansamblio darbuotoju. 1944–1945 m. buvo Lietuvos SSR filharmonijos direktoriumi. Nuo 1948 m. komunistų partijos narys. 1953–1954 m. Kultūros darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto pirmininkas, 1955 m. paskirtas LSSR kultūros ministerijos meno reikalų valdybos viršininku. Nuo 1955 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas. 1961–1970 m. Nacionalinės paveikslų galerijos Katedroje direktorius. Apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ir Garbės ženklo ordinais, medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare“. Žr.: LKK, t. 6, p. 78.

5 Žaliojo Velnio legenda ir Erelio išdavystė, 2006 vasario 27 d., http://www.bernardinai. lt/straipsnis/2006-02-27-laisves-kryzkeles-v-zaliojo-velnio-legenda-ir-erelioisdavyste/5471 Lietuvos kariuomenės karininkų sąraše abu minimi kaip užverbuoti, tačiau V. Pečiūra minimas ir kaip leitenantas, ir kaip kapitonas. Žr.: LKK, t. 1, p. 267, 329; A. Bulotas, Išdavystėmis įsiamžinęs saugumo agentas partizaniniame kare, Darbai ir dienos, 2000, Nr. 21, p. 220; Juozas Stravinskas (1905–) dalyvavo Klaipėdos operacijoje 1923 m. Baigus karo mokyklą 1924 m. suteiktas kavalerijos leitenanto laipsnis. 1935–1940 m. tarnavo 1-ame husarų pulke eskadrono vadu. 1941 04 paskirtas 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 179-os divizijos 259-ojo šaulių pulko jaun. vadų mokyklos
viršininku. 1941 07 04 suimtas Velikije Luki, kalintas Norilske. 1941 12 22 nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Žr.: LKK, t. 7, p. 206–207.

6 Stanislovas Abromavičius, Jono Misiūno-Žaliojo Velnio jubiliejus, Voruta, 2011 01 06,
http://www.straipsniai.lt/partizanai/puslapis/9419

7 Aras Lukšas, Miško broliai tarp miesto mūrų, Lietuvos žinios, 2016 08 19.

8 L. Mockūnas, Pavargęs herojus, p. 184.

9 O. Trakimaitės baudžiamoji byla, LYA, f. K-1, b. 43204, l. 200.

10 Ten pat, p. 201.

11 Liūtas Mockūnas, Pavargęs herojus, p. 176.

12 Jonas Misiūnas (1911–1947). Didžiosios Kovos apygardos vadas, 1946 m. rugpjūčio 13 d. suimtas ir 1947 m. kovo 11 d. nužudytas Maskvoje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona Ona 1944 m. pabaigoje suimta su septynmečiais dvynukais, kalėjime pagimdė trečią sūnų. 1945 m. vasario mėn. buvo išleista iš kalėjimo, turėjo perduoti enkavedistų laišką vyrui. Nuvykus pas partizanus, žuvo mūšyje Pigonių k., Musninkų vlsč. Visi trys vaikai buvo išvežti į vaikų namus Kaliningrado srityje. J. Misiūnui 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Jam pastatyti atminimo ženklai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke, Žaliojo Velnio pavardė įrašyta Partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse. Kaišiadoryse
jo vardu yra pavadinta prie geležinkelio stoties esanti aikštė. Žr.: Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 12; http://www.voruta.lt/jono-misiuno-zalio-velnio-jubiliejus/

13 LSSR MGB ministro Jefimovo 1947 08 17 pranešimas MGB generolui majorui Fedotovui LYA, f. K-30, ap. 1, b. 340, l. 236–237.

14 http://partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-11-t-1994-m/3475-peslys

15 Stanislovas Abromavičius, Jono Misiūno-Žaliojo Velnio jubiliejus, Voruta, 2011 01 06,
http://www.straipsniai.lt/partizanai/puslapis/9419

16 N. Gaškaitė, Peslys, Laisvės kovų archyvas, t. 11, 1994; N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai. Kaunas, 1996, http://partizanai.org/index.php/
laisves-kovu-archyvas-11-t-1994-m/3475-peslys

17 A. Bulotas, Išdavystėmis įsiamžinęs saugumo agentas partizaniniame kare, Darbai ir dienos, 2000, Nr. 21, p. 221.

18 L. Maksimovo 1946 09 14 raportas pplk. Počkajui, LYA, f. K-30, ap. 1, b. 340, l. 98.

19 1946 08 20 pažyma pagal bylą „Zapad“, LYA, f. K-30, ap. 1, b. 340, l. 238–247.

20 Agento Ąžuolo agentūrinis pranešimas, LYA, f. K-30, ap. 1, b. 340, l. 95.