Bet tai yra niekis, palyginti, su tuo, kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija sterilizuoja lietuvių rašymą ir kalbėjimą.
Tiksliau, kaip mes nuolankiai su tuo susitaikėme. Tarsi taip ir turėtų būti – tik kalbininkai gali nuspręsti, kaip mums kalbėti. Net nebesistebime, kad vos ne kiekvienoje televizijos pokalbių laidoje skamba atsiprašinėjimai dėl kokio žodžio, kurį draudžia kalbininkai.
Praūžusi Vilniaus knygų mugė yra proga pakalbėti ne tik ir ne tiek apie purvą aplink „Litexpo“, kiek apie represinės lietuvių kalbos valdymo sistemos purvyną.
Kiek valstybių Europoje suka galvą dėl kalbos kultūros? Trys. Rusija, Lietuva ir Čekija. O kiek tokių buvo iki 1990-ųjų? SSRS ir Čekija. Mokslu kalbos kultūra paskelbta tik sovietų laikais. Ar kalbininkai jau nereikalingi?
Žinoma, reikalingi. Kaip mokslininkai, švietėjai, mokytojų, rašto žmonių ir visų kalbėtojų patarėjai. Bet ne kaip policininkai.
Ką daro kalbininkai? ES šalyse kalbininkai nedirba baudėjais. Pataria, rekomenduoja, tariasi, skatina. Prancūzijoje, kurios ir dar Islandijos pavyzdžiu mūsų kalbos komisarai kartais bando teisinti represyvų savo vaidmenį, kaip rašytojas parašė romaną, taip jis ir spausdinamas.
Prancūzijos leidyklose nėra kalbos redaktorių. Tik korektoriai. Jos kalbos komisijos atitikmuo nėra išlaikomas iš biudžeto. Islandijoje nėra institucinės kalbos kontrolės. Viskas grindžiama idėjomis, diskursu ir visų islandų meile savo kalbai. Nelygintinas ir tonas. Jis neužgaulus, neirzlus.
Lietuvoje kalbos policininkai gali ne tik supykti. Jie gali nubausti už tai, ką kažkas gimtąja lietuvių kalba kažką pasakė ar parašė ne taip, kaip nustatė privilegijuotoji kalbos kasta. Galia kalbininkus klampina. Pagauti valdymo šišo jie vis aistringiau įteiginėja mums, kad mes nemokame kalbėti, kad tik jiems pažįstami lietuvių kalbos slėpiniai.
Muziką užsako VLKK. Seimo įsteigta įstaiga iš 17 narių. Kainuojanti bemaž milijoną. Sprendžia kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus, aprobuoja svetimybių keitimą lietuviškais žodžiais, svarsto kalbos kultūros klausimus, rūpinasi kalbos būkle žemėj, ore ir danguj. Ir net griežtai kišasi į privačios nuosavybės reikalus, pavyzdžiui, piliečių vardų ir pavardžių rašybą.
Nors lietuvių kalbai seniai nebegresia išnykimas, kalbos policijos eskadronas tiki, kad mes būsime išganyti tik per visaapimančią kalbos kontrolę. Lietuvių kalba gali būti tik tokia, kokią nustato kalbos policija. Tai tokia nuo mūsų nešvarių pirštų ir lūpų apvalyta, sterili kalba. Kažkoks ideologinis kalbos vaizdinys. Svajonė, kuri, kad ir kaip būtų keista, kažkodėl vis tolsta nuo mūsų.
Informacija apie kalbos policijos veiklą skamba kaip NKVD pranešimai apie liaudies priešų kenkimą ir nuožmią organų kovą.
Liepą (rugpjūtį, rugsėjį etc.) į kalbos policiją kreipėsi asmenys dėl kalbos klaidų parodos eksponatų aprašuose, interneto svetainėje, prekybos įmonės darbuotojų, nevartojančių valstybinės kalbos, prekių aprašų, reklamos kalbos.
Viską mato budri kalbos komisijos agentų ir informatorių budri akis. Buvo patikrinti žurnalai „Žmonės“, „Prie kavos“, „Meilės istorijos“, „Būrėja“, „Būrėjos magija“, „Būrėjos sveikata“, „Sveika“, „Asorti“, laikraščių „XXI amžius“, „Žvilgsniai“ kalbą. Rugsėjo 26 d. per LRT radiją apie pastebėtas kalbos klaidas kalbėjo vyr. inspektorė Černiauskaitė.
Ir taip toliau ir panašiai. Kiekvieną mielą darbo dieną už mūsų pinigus šimtai kalbos policininkų, priklausančių Kultūros ministerijai (sic!), kuria cirką. Ir vargas tau, Jeruzale, jei padarei bent vieną iš didžiųjų kalbos klaidų. Už kalbos taisyklingumo pažeidimus kalbos policija gali taikyti nuobaudas bene pagal 7 Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnius.
Gruodžio 18 d. sukaks 20 metų, kai nutarimu Nr. 68 buvo patvirtintas „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“. Skamba kaip Šv. Inkvizicijos regula, Pirmininko Mao citatų rinkinys, kiekvienam SSRS komunistui privalomas iškalti „Trumpas VKP(b) kursas“ ar velnio išvarymo instrukcija egzorcistui.
Padarei klaidą iš „Didžiojo sąrašo“, nesilaikai šimtų VLKK nutarimų – bauda nuo 86 iki 434 eurų. Paprastas marksizmas-leninizmas: tikėk, išmok, paklusk! Nori būti geras lietuvis? Sėsk ir iškalk, ko negalima vartoti iš „Didžiųjų klaidų“.
Lengva pasakyti. Bet sąrašas ilgas – 53 puslapiai. Ir dar nuolat taisomas. Kalbos komisarai ima ir nusprendžia, kad kažkas nebėra „didžioji klaida“, o kažkas ja tapo. Nepadės nė „Lietuvių kalbos žodynas“. Kalbos policijai jis – visų erezijų šaltinis.
„Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ yra kalbininkų tikėjimo, kad jie yra pajėgūs kontroliuoti lietuvių viešą kalbėjimą taip pat, kaip KGB kontroliavo žmonių mąstymą. Vis dėlto kalbos policininkai nuolat dūsauja, kad jie štai jau vos ne šimtą metų taiso tas pačias klaidas.
Iš kur kyla kalbininkų autoritarinės nuostatos? Įsitikinimas, kad ne kalbos sistema tarnauja žmogui, o žmogus ir jo kalbėjimas turi tarnauti kalbinei sistemai – sovietų disciplinarinės visuomenės reliktas. Kita vertus, gynybines kalbos nuostatas turbūt galima kildinti ir iš nacionalinės tapatybės krizės.
Niekas neneigia: kalba turi būti saugoma, tvarkoma, mokykla turi mokyti standartinės kalbos, o žiniasklaida turi ją skleisti. Bet ar tai reiškia, kad tauta atiduoda kalbininkams visas teises į savo kalbėjimą? Niekas kalbininkams nesuteikė teisės kurti sterilią, tik jiems vieniems žinomą kalbą, o tuo pat metu visų kitų kalbą dar vertinti kaip moralinį apsileidimą ar kontrevoliucinį veikimą.
Tačiau kaip suprasti tai, kad kalbos policininkai dejuoja, jog jie nuolat taiso tas pačias klaidas? Ar tai reiškia, kad mes, lietuviai, esam tokie idiotai, kad neišmokstam nė savos kalbos? Ar vis dėlto tik tai, kad tauta atmeta kalbininkų kuriamą sterilią kalbą? O jei tauta atmeta kalbininkų normas, ar ne paprasčiau kartais būtų dekriminalizuoti tai, ko kalbininkams taip ir nepavyko ištrinti iš lietuvio galvos? Peržengti dogmą.
Kova be rezultatų dar ir įkala pleištą tarp kalbininkų ir žmonių, atgraso žmones nuo gimtosios kalbos tobulinimo, įvaro fobijų. O visa tai dar ir kainuoja pinigus, skirtus kalbos policijai išlaikyti.
Jei kalbos policija būtų naudinga, tai per 27 metus mūsų kalbėjimas ir raštingumas turėjo smarkiai pagerėti. Tačiau patys kalbos komisarai neretai pripažįsta, kad kalba prastėja. O jei, nepaisant titaniškų kalbos policijos pastangų, kalba prastėja, ar tai nėra įrodymas, kad policiniai metodai netinka ne tik prancūzų ar vokiečių, bet ir lietuvių kalbai?
Aiškinti visai tautai, kad ji nemoka norminės lietuvių kalbos, švelniai kalbant, kiek ekstravagantiška. Lietuviams, kaip ir mūsų kalbai, reikia ne moralų, ne policijos rimbo, o meilės. Tad ar ne laikas, bent jau artėjant 27-osioms Kovo 11-osios metinėms, dekriminalizuoti mūsų kalbėjimą ir rašymą. Ir dar sutaupyti biudžeto ir bendrovių pinigų vargstant su „didžiosiomis“ klaidomis?
Represijos prieš piliečius (na, gerai, jų bendroves), kalbančius gimtąja kalba, – absurdas laisvoje šalyje. Net ir silpnos kalbos policijos represijos trukdo žmonėms reikšti mintis vaizdingai, jaustis laisvai ir patogiai. Kalbos policija stabdo laisvėjimą, prisideda prie šalies atsilikimo.
Tai gal pradėkime už kalbos gražumą kovoti ne baudomis ir moralais, o pačios kalbos gimtosios gražumu?
Iš kur tokios erezijos? Kalbos policijos komisarai didžiuodamiesi rėžia, kad „inspekcijos vaidmuo yra ir auklės, ir tijūno, kuris kartais gali paimti bizūną.“
Nieko neprimena ta kalbininkų meilė beržinei košei?
Knygų mugėje pristatyta keičianti požiūrį į kalbos reguliavimą jaunų kalbininkų ir istorikų knyga „Lietuvių kalbos ideologija“. Imkit ją ir skaitykit, o skaitydami permanykit tai, ką politikoje jau permanėme prieš tris dešimtmečius.
Laisvė yra duota ne tam, kad kažkas steigtų dvasingumo ar kalbos kultūros rezervatus. Savicenzūrinio kalbos paralyžiaus neįveiksime nepanaikinę valstybinių kalbos komisijų ir inspekcijų. Šalin ideologizuotą, XIX-XX a. fobijomis grįstą kalbos policiją! Laisvę gyvai kalbai.
Supratom, kaip nežmoniška yra plumpinti vaikus. Laikas suvokti ir tai, kad valstybė, baudžianti už tai, kad kažkas pasakė ne taip, kaip liepė tegu ir labai lietuvių kalbą mylintis kalbos sterilizuotojas, negali būti laisva.
Iš tiesų, ko mes, lietuviai, esame verti kaip tauta, jei mus net 27-aisiais laisvės metais kalbos policija vis dar gaudo kaip ne taip bliaunančias avis?