Vis dėlto daugiausia atgarsių sulaukė ne tokie „aiškūs“ dėl ideologinio krūvio pavyzdžiai kaip Lenino ar Stalino skulptūros, o daugiau ar mažiau simbolinės figūros kaip antai Talino kareivis. Panašus atvejis – ir Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų, kurios nepaliestos išstovėjo iki pat 2015 m. Jei Talino kareivis siejamas su nesibaigiančiu „karu“ tarp skirtingų valstybių, skirtingų tautinių grupių ir skirtingų požiūrių, Vilniaus tilto simbolinės skulptūros – dar labiau komplikuotas atvejis. Teigiama, kad istorijai būtina faktų interpretacija. Tačiau galima paklausti ir kitaip: ar interpretacijai dar vis reikia faktų, jei jais laikome naikinamus artefaktus viešose miesto vietose? Ar posovietinės šalys turi elgtis taip pat įtariai, kaip bolševikai savo pirmtakų paveldo atžvilgiu? Ar toks požiūris į paveldą kaip tik nėra sovietinio mąstymo paveldas? Ar sovietinis paveldas turi būti suvarytas į „getus“, į „tamsiojo turizmo“ muziejus, t. y. į atitinkamą interpretacinę aplinką, kokia yra Grūto parkas? Ar grėsmė mūsų tapatumui nėra tai, kas verčia mus naikinti savo istorinį tapatumą? Ar sovietinio paveldo naikinimas nėra naujo sacrum ir profanum santykio įtvirtinimas, kuris liudija apie naują galios vietų žemėlapį mieste? Ar ir kaip miestas turi apsivalyti nuo sovietinio paveldo, tapusio ideologijos istorijos liudijimu? Praėjus pusantrų metų po skulptūrų nukėlimo nuo Žaliojo tilto vėl kilo diskusijos, ar verta jas saugoti ar net restauruoti. Šia proga pasvarstykime jų sukūrimo ir nukėlimo peripetijas.

Žaliojo tilto istorija siekia 1529 m., kai U. Hoizijus pastatė dviejų aukštų tiltą su butais viršuje. Žygimantas Senasis jam suteikė privilegiją, ribojančią tiltų statymą tam tikrame ruože. Čia iškyla privilegijos (dabar jas vadiname išskirtinėmis teisėmis) dvejopa prigimtis: viena, valdovas jomis demonstruoja savo politinį voliuntarizmą (valios aktą), kita, jomis jis ardo savo paties puoselėjamą tvarką. Šis išskirtinis tiek savo išvaizda, tiek savo teisėmis tiltas buvo sudegintas 1655 m. besitraukiančio nuo maskvėnų kariuomenės Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono J. Radvilos, atkirtusio okupuotą žemę nuo teritorijos, kurią dar siekė išlaikyti ir kontroliuoti. Kitaip tariant, sugriovus tiltą įvykdyta Lietuvos politinio kūno su Vilniumi amputacija.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas
Matysime, kad karo motyvai – neatsiejami nuo tilto istorijos. 1673 m. italų inžinierius G. B. Frediani sukonstravo to meto inžinerinę utopiją – didžiausią Europoje arką, kurią nunešė pavasario ledonešis. Matysime, kaip tai siejasi su socialine (sovietine) utopija ir tilto dalies (statulų) sunaikinimu – šįkart ne gamtinio, o politinio ledonešio. 1679 m. jis buvo atstatytas, 1739 m. vėl atstatytas ir nudažytas žaliai. Tada jis ir gavo Žaliojo vardą, kuris siejasi su žalia gamta, žaliu mąstymu ir žaliu matymu. Tuo metu tilto galuose buvo pastatytos sienos su vartais. Siena ir tiltas – du priešingi principai: tiltas sujungia, siena atskiria. Vartai iškyla kaip sienos išlyga arba kompromisas.

Po to tiltas degė pats ir buvo deginamas Napoleono kariuomenės. Čia verta prisiminti Herakleito ištarą „Karas – daiktų tėvas“. Naikinantis karas kaskart vertė iškilti kitokiam tiltui. Beje, 1894 m. naujas kūrinys – plieninis tiltas – buvo bandomas žygiuojančių trijų tūkstančių kareivių su artilerija. Šiame akte atsispindi tilto bei visuomenės kontrolė ir apskritai sukarintos visuomenės motyvas. Karo motyvas pasikartoja ir vienoje iš skulptūrų – kareivio figūroje. Per Antrąjį pasaulinį karą susprogdintas tiltas atstatomas 1952 m. ir gauna sovietinio generolo I. Černiachovskio vardą: vėl kariškis, vėl visuomenės sukarinimas ir vėl jos kontrolė.

Pokarinis laikotarpis Lietuvoje yra it meno istorijos iškarpa ar sąstingis – prie jos raidos grįžtama tik po 1953 m. (Stalino mirties). Vis dėlto socialistinis realizmas, kaip ir bet koks stilius, iškalbingas. Jis byloja apie to meto visuomenę. Prisiminkime Platoną: tironija suponuoja užguitą žmogų. Galima pridurti: tironija suponuoja ir meno (pseudo)klasicizmą, t. y. jo raidos kortų sumaišymą. Kitaip tariant, socrealizmas – skandalas meno istorijoje, kuri toliau plėtojasi (tiek totalitarinėje, tiek demokratinėje visuomenėje) ne be jo poveikio.

Keturios jaunuolių skulptūrų grupės, įkūnijusios karą, miesto bei kaimo veiklą ir ugdymą, turėjo liudyti režimo būsimą ilgą amžių, t. y. ateitį. Tai – ir klasicistinis motyvas: prisiminkime jaunystės kultą, reprezentuojamą kurų (kouroi) antikinėje Graikijoje. Skulptūras sukūrė garsiausi to meto Lietuvos skulptoriai: J. Mikėnas, B. Pundzius, B. Vyšniauskas, N. Petrulis, B. Bučas ir kiti. Iki tol (ir po to) Vilnius niekada neturėjo tokio puošnaus tilto, kuri galima buvo lyginti su Prahos Karolio tiltu. Paradoksas tas, kad tiltas išpuoštas Sovietų, t. y. „darbo žmonių“ valdžios užsakymu. Kitas paradoksas – ant Žaliojo tilto buvo kuriama Lietuvos dailės istorija. Taigi kalbant apie autorius, čia negali būti jokios kalbos apie Sovietinio meno importą. Visi autoriai – iškilūs Lietuvos skulptoriai. Dauguma jų jau buvo sukūrę reikšmingas skulptūras, skirtas Lietuvos nacionaliniams veikėjams. Minėtų skulptorių darbą ant tilto (perėjimo) galima palyginti su Lietuvos didžiausių talentų forumu. Šie talentai leido pereiti (tiltas) Lietuvos menui iš tautinio į tarptautinį lygį. Apskritai šiomis skulptūromis siekta įkūnyti socialinę utopiją priartinant tikrovę ir jos kūrimą prie darbo žmonių.
Pašalinant skulptūras svarbūs keli dalykai. Pirma, skulptūrų pašalinimo iniciatorius – liberalas, Liberalų partijoje užėmęs aukštas pareigas. Antra, skulptūros pašalintos procedūriniu pretekstu, t. y. teigiant, kad jos pavojingos saugumui. Trečia, buvo teigiama, kad skulptūros nuimamos laikinai: po remonto jos būsiančios grąžintos. Ketvirta, nei paveldosauga, nei žmonių nuomonė nesutrukdė valdžiai įvykdyti savo sprendimą. Penkta, skulptūros pašalintos anksti ryte, kai miestas dar miegojo.
Tomas Kačerauskas

Žaliojo tilto figūras galima palyginti su Talino kareiviu, kurio vietos pakeitimas sukėlė riaušes ir antiestiškos retorikos pliūpsnį tiek šalies viduje, tiek išorėje. Vieta čia – esminis dalykas, laiduojantis trapią status quo, jos pakeitimas išjudina visą tvarką ir išprovokuoja konfliktą. Vis dėlto yra keli skirtumai lyginant Vilniaus tilto skulptūras su Talino kareivio statula. Pirma, Vilniaus statulos sudaro figūrų grupę, kurioje tik viena statula – Sovietinio kareivio – turi aiškias okupacines (karo) regalijas. Kitos – daugiau ar mažiau simbolinės. Kitaip tariant, Sovietinės ideologija čia atmiešta ir išsisklaidžiusi. Antra, Vilniaus skulptūros – ant tilto, kuris užtikrina dvejopą dinamizmą: juo einantys žmonės nuolat praeina pro skulptūras, o skulptūros „praeina“ pro praeivių sąmonę. Trečia, Vilniaus skulptūros ypač reikšmingos Lietuvos dailės istorijai.

Žaliojo tilto skulptūros – išbandymas liberalizmo vertybėms. Jei esi liberalas, turi būti laisvas nuo ideologinių prietarų, vadinasi, tau skulptūros netrukdo. Kita vertus, būdamas liberalu tu matai galimybę uždirbti pinigus iš šio kultūrinio paveldo. Matysime, kokį vaidmenį čia suvaidino liberalas meras. Ir atvirkščiai, tai – išbandymas ir tradicinėms vertybėms. Didžiausi skulptūrų priešininkai – „tradicionalistai“, t. y. tie, kurie gręžiojasi į tarpukario tautinės kultūros inkliuzus. Lietuvos meno tarptautinės tendencijos (tegu sovietiniu pavidalu) daugeliui jų trukdė reanimuoti šias nuostatas. Ar tradicijai puoselėti reikia pašalinti tam tikrą Lietuvos meno tradiciją? Tai išbandymas ir demokratams. Jei žmonių dauguma prieš, ar valdžia žūtbūt turi palaužti jų pasipriešinimą?

Pašalinant skulptūras svarbūs keli dalykai. Pirma, skulptūrų pašalinimo iniciatorius – liberalas, Liberalų partijoje užėmęs aukštas pareigas. Antra, skulptūros pašalintos procedūriniu pretekstu, t. y. teigiant, kad jos pavojingos saugumui. Trečia, buvo teigiama, kad skulptūros nuimamos laikinai: po remonto jos būsiančios grąžintos. Ketvirta, nei paveldosauga, nei žmonių nuomonė nesutrukdė valdžiai įvykdyti savo sprendimą. Penkta, skulptūros pašalintos anksti ryte, kai miestas dar miegojo. Tai galima palyginti su Sovietinės valdžios įvykdytu skulptūrų pašalinimu nuo Katedros stogo 1956 m. Taigi nors buvo teigiama, kad istorija iš to nekuriama, ji buvo sukurta.

Jau pašalinus skulptūras, jų sugrąžinimą meras projektavo į ateitį (neapibrėžtą rudenį). Kita, jis užsiminė (iškeldamas savo asmeninę nuomonę ir finansinius sunkumus) apie tai, kad sprendimas jau padarytas. Taigi buvo anonsuojami dideli procedūriniai slenksčiai. Be to, buvo užsimenama apie didžiausią procedūrinį slenkstį demokratinėje visuomenėje – apklausiamų žmonių nuomonę, nors ji nesutrukdė skulptūras pašalinti. Simptomiška tai, kad nulipti nuo pjedestalo visada sunkiau nei ant jo išsilaikyti ar juo labiau pakartotinai užlipti.
Skulptūrų pašalinimas simptomiškas ir kitu požiūriu. Šios istorijos metu paveldą saugančios institucijos keitė savo nuomonę kaip kepures. Kyla klausimas dėl valstybinių institucijų „nepriklausomybės“ demokratinėje šalyje. Bendriausias klausimas: kokiu mastu (sovietinis) paveldas – politinis klausimas? Šios istorijos metu kai kurie kultūros paveldo valdininkai agitavo naikinti sovietinį paveldą remdamiesi savo įsitikinimais.
Tomas Kačerauskas

Skulptūrų pašalinimo priešininkai sudarė platų frontą nuo rusakalbių, inteligentų, politikos opozicijos iki tam tikrų liberalų ir net humoristų (prie humoristinių inerpretacijų priskirtina ta, kad laikraštis „Tiesa“ su uždengta „a“ raide vienos skulptūros rankose rodė jos genitalijas – „ties“). Skulptūrų pašalinimo šalininkai vienijo taip pat margą publiką: voliuntaristus, valdančius politikus, miesto „valytojus“ nuo prabangos (svieto lygintojus) ir „liberalus“.

Skulptūrų pašalinimu ši istorija nesibaigė. Netrukus atskriejo pasiūlymas iš Sovietsko mero perduoti skulptūras Sovietskui, kur jos būtų gerbiamos ir mylimos. Skulptūros nuo tilto, jungiančio du krantus, tapo sienos tarp Lietuvos ir Rusijos žymeniu. Nors jos yra Lietuvos garsiausių skulptorių, politinių ginčų įkarštyje imtos traktuoti kaip „svetimos“, priklausančios regionui anapus sienos. Beje, Sovietską (Tilžę) nuo Lietuvos skiria taip pat tiltas, tik ne per Nerį, o per Nemuną – didžiausią Lietuvos upę, anapus kurios plytėjo Mažoji Lietuva. Taigi diskusijos, tilto skulptūros skiria ar jungia, priklauso regionui šiapus ar anapus, persikėlė į kitą – metadiskurso – lygmenį.

Skulptūrų pašalinimas simptomiškas ir kitu požiūriu. Šios istorijos metu paveldą saugančios institucijos keitė savo nuomonę kaip kepures. Kyla klausimas dėl valstybinių institucijų „nepriklausomybės“ demokratinėje šalyje. Bendriausias klausimas: kokiu mastu (sovietinis) paveldas – politinis klausimas? Šios istorijos metu kai kurie kultūros paveldo valdininkai agitavo naikinti sovietinį paveldą remdamiesi savo įsitikinimais.

Vis dėlto nepasitikėjimas žmonių nuomone ir jų apklausomis turi savo priežastis tokiose jaunose demokratijose kaip Lietuvos. Įdomu tai, kad demokratinėje šalyje voliuntaristiniu aktu naikinama utopijos atiduoti valdžią žmonėms simboliai. Kitas klausimas tas, kad ši utopija, kaip ir daugelis kitų, niekada nebuvo įgyvendinta, o jos simboliai tapo totalitarinės valstybės simboliais. Ar šiuos simbolius pašalinti neįmanoma kitaip – vien ignoruojant žmonių nuomonę? Politinis ledonešis laimi.