- Išpjaukit, prašau, štai šituos du mėlynus spaudus. Priminkit, o ką jie reiškia?, – prašau mėsininko, nes kartais spaudai būna pusės delno dydžio. Kartais jie išsipjauna lengvai, bet kartais būna įsigėrę į kumpį ir man visai nesinori už tas išpjovas mokėti.
- Čia kad mėsa patikrinta rodo…
- A……o kodėl kai deda spaudą, jį deda ant gražiausios vietos? Va, žiūrėkite, kiek kumpio turėjot išpjauti, ir taip giliai. O jei pavyzdžiui dėtų spauda štai čia kur nors, kur vis tiek reikės išpjauti.
- Žinot, ponia, jūs teisi. Bet taip jau yra…taip visada buvo ir nebus kitaip.
- Bet gi galima pasakyti, kad taip nedarytų. Galima juk paprašyti, kad dėtų spaudą kitur ar visai negalima paprašyti?, – pradėjau svarstyti garsiai kitapus prekystalio.

Aš tikrai nesu mėsos žinovė, perku mėsą retomis progomis, nežinau, kur ir kaip tą mėsą tikrina ir koks būna mėsininkų santykis su tikrintojais. Gal reiktų pasidomėti. Bet kai mėsininkas išgirdo mano repliką, jis net nustojo pjaustyti. Pakėlė akis į mane ir tiesiog nieko neatsakė. Tik taip ilgai patylėjo, o jo akys buvo tokios keistos. Tarsi nustebusios, tarsi nusivylusios. Jis lyg norėjo man kažką atgal pasakyti, bet peršoko į kitą temą.

O kodėl gi ne, jei tik kišenė leidžia? Bet kai esi politikas, Seimo narys ar Seimo narė, ministras ar ministrė, tai labai svarbu žinoti, kas už paltą moka. Pats politikas iš savo atlyginimo ar kas nors kitas?
Indrė Makaraitytė

Mėsininkas jaunas, už mane jaunesnis. Bet jam „jau taip yra ir nebus kitaip“ įkalta į smegenis ir iš jo žvilgsnio supratau, kad gal ir yra bandęs, bet suprato, jog strategija „prieš vėją nepapūsi“ yra geriausia išgyvenimo strategija. Revoliucijos – ne jam. Tad jam nebus kitaip ne tik čia. Nebus kitaip pasų poskyryje. Nebus kitaip poliklinikoje. Nebus kitaip jo vaikams mokykloje. Yra taip ir nebus kitaip, ir nereikia, kad būtų kitaip.

Šis vaizdelis su mėsa labai jau buitinis. Ir turbūt nevertas gilesnių įžvalgų. Bet šios buitinės ir iš pažiūros menkos detalės atskleidžia daug kompleksų. Daug mūsų visuomenės kompleksų, deja, vis dar gyvų, nors jau esam pakeliui į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Ar nebaisu klausytis: „...jau be palto nebeturite apie ką kalbėti“. „Palikite tą paltą ramybėje“. „Sėdėjom su vyru ir galvojom, kad jei jau tik paltas problema, tai nėra problemų Lietuvoje“. Tokių rypavimų pilna interneto erdvė. Pilni interneto portalai ir pilnas feisbukas. Žmonės piktinasi ir negaili savo laiko piktiems komentarams rašyti, jei tik kas nors kaip nors, net tik ir juokais, paklibina Ramūno Karbauskio ir buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės reikalus.

Suprantu, kad pačiam R. Karbauskiui ir jo aplinkai labai svarbu savo bėdas sumažinti iki palto ir įpiršti visiems, kad problema – tik paltas, bet išties juk mes kalbame visai apie ką kita.

Viskas nurims, išsiburbuliuos ir be jų, klausimų neliks. Taip, jie teisūs. Jų paraleliniame pasaulyje taisyklė viena – reikia tiesiog išlaukti. Ir geriausi viešųjų ryšių patarėjai yra tie, kurie sugeba padaryti taip, kad burbuliavimas vyktų be jų ir kuo greičiau vieną temą pakeistų kita. Gal todėl tie patys žmonės dirba skirtingiems šeimininkams? Pusmetį socdemams, kitą – valstiečiams. Jiems svarbiausia, kaip mūsų dėmesį nuo palto nukreipti į vaistų kainas. Ir tada – ramu.
Indrė Makaraitytė

Gražus Juozo Statkevičiaus paltas, jo naujojoje kolekcijoje buvo daug gražių paltų ir, kaip sako Juozas, visos protingos ir gražios moterys dėvi jo drabužius. O kodėl gi ne, jei tik kišenė leidžia? Bet kai esi politikas, Seimo narys ar Seimo narė, ministras ar ministrė, tai labai svarbu žinoti, kas už paltą moka. Pats politikas iš savo atlyginimo ar kas nors kitas? Ar jūs suprantate, kodėl svarbu, iš ko gyvena Seimo narys ir kodėl tai yra pagrindinė skaidrios valdžios visame Vakarų pasaulyje taisyklė?

Šiandien Lietuvoje paltas – tik simbolis politikų paralelinio pasaulio. Iš to paralelinio pasaulio sklinda nepagarba, panieka ir net tyčiojimasis iš visuomenės. Mus laiko kvailiais, nes paraleliniame pasaulyje yra tikros istorijos, o viešam naudojimui iškišamos visai kitos. Kartais tai būna dvi tokios skirtingos versijos to paties žmogaus gyvenimo, kad galima ir susipainioti, ar apie tą patį žmogų kalba. Netikit? Jei Juozas Statkevičius būtų politikas, o ne gabus ir talentingas menininkas, kurio galva yra pilna idėjų, o politikos pasaulis tiesiog neįdomus, jis papasakotų daugiau detalių iš tautinių drabužėlių kūrimo istorijos ir kaip Juozo paltas atsidūrė G.Kildišienės spintoje. Ir tada nežinia, ar R. Karbauskiui užtektų žmonos interviu ir jų nuotraukų, kad darsyk patenkintų visuomenės smalsumą ir ją užliūliuotų.

Indrė Makaraitytė

Bet Juozas – ne politikas. Ir jam atsiskaityti prieš nieką nereikia, jis dirba ir gyvena ne iš mokesčių mokėtojų suneštų mokesčių, jis pats juos, tikiuosi, moka, siūdamas kitiems paltus ir sukneles.
Politikų pasaulis kitoks, ten kitokios taisyklės ir kitoks matymo kampas. Jie neleidžia domėtis paltais ir suknelėmis, tai esąs ne mūsų reikalas. Ginasi, kad klausimai ne tokie, kokius reikėtų jiems užduoti. Moralizuoja, kad nesidomime tais, anais, su kuriais jie kovoja. Anie purvinesni nei mes – toks tipinis atsakymas, kai paklausi, o koks gi skirtumas. O dar dažniau – išvis nekalba. Jūs pastebėkite, R. Karbauskis jau beveik mėnuo nekalba nieko daugiau, nei būtina, ir tik keliomis temomis.

R. Karbauskis išvis jokia ne išimtis, net jei jis ir būtų toji išimtis, pateisinanti taisyklę. Kalėjimų departamento nepotizmo ir korupcijos schemos buvo sukurtos ne šiandien, kai socdemai eiti į ministres šiaip ne taip įkalbėjo mokslininkę iš Riomerio universiteto. Teisingumo ministerija netrumpą laiką buvo socdemų ir iki šiol yra socdemų rankose, o ministravo Juozas Bernatonis. Jūs manote, kad J. Bernatonis kalba? Ne, jis nekalba ir neturi šiai temai laiko, nes dabar pakeitė profilį – jį domina užsienio politika. O gal kalba Algirdas Butkevičius apie „Lietuvos geležinkelius“, apie Kalėjimų departamentą, Rasą Kazėnienę, apie Registrų centrą. Jis Seimo narys, bet nieko nekalba. Nors klausimų jam – begalė. Beje, nekalba ir Dainoras Bradauskas, nors vos tik nušalintas nuo pareigų buvo pasiryžęs eiti į žiniasklaidą atsilapojęs krūtinę.

Viskas nurims, išsiburbuliuos ir be jų, klausimų neliks. Taip, jie teisūs. Jų paraleliniame pasaulyje taisyklė viena – reikia tiesiog išlaukti. Ir geriausi viešųjų ryšių patarėjai yra tie, kurie sugeba padaryti taip, kad burbuliavimas vyktų be jų ir kuo greičiau vieną temą pakeistų kita. Gal todėl tie patys žmonės dirba skirtingiems šeimininkams? Pusmetį socdemams, kitą – valstiečiams. Jiems svarbiausia, kaip mūsų dėmesį nuo palto nukreipti į vaistų kainas. Ir tada – ramu.

Mes visi pakeliui į šimtmetį, per šį šimtmetį – du bandymai kurti valstybę nuo nulio, iš idėjos, su tiek daug vilčių ir troškimų. Per šį šimtmetį nepriklausomybės buvo šiek tiek daugiau nei okupacijos, bet žmonių kvailinimo, žmonių nunulinimo strategijos tęsia okupaciją ir blogiausia, kad tiek daug žmonių Lietuvoje vis dar jos nepaniekina.

Nejaugi be palto nėra kitų problemų?