A. Užkalnis. Televizija mirė, atėjo moterys

Televizija mirė, jos nebėra. Taip, namie vis dar stovi televizorius. Taip, vis dar rodo Eurovizijos atranką, vis dar rodo talentų šou, kur komisijos nariai suvarto dėmesio ištroškusius, vis dar yra, kas pažiūri žinias ir vis dar turi savo žiūrovus tie šou, kur einama pas asocialus į namus arba vargdieniai ateina į TV studijas.

Vis dar rodomi ir kuriami serialai, nors tolydžio pigiau gaminami ir vis klaikiau įgarsinami. Ta prasme, anksčiau dialogai serialuose buvo mediniai, bet vis tiek kiek skyrėsi nuo liūdnos atminties realybės šou „Kitas“ (kur marozai rinkdavosi šliundravotas kiaunes ir atvirkščiai, o balsas už kadro sakydavo: „Sandrai devyniolika. Ji ieško raumeningo vyruko, bet nekaltybę saugos iki vestuvių arba bent jau iki pirmojo pasimatymo. Mėgsta gamtą ir knygas. Draugai ją vadina „Kūda Barakuda“, nes Sandra dievina sporto klubus“).

Tačiau televizijos epocha, tokia, kokią mes žinojome, baigėsi, nors čia kitokia mirtis, nei ta, kurios jūs galbūt tikitės. Numirėlis dar ilgai (gal dešimtmetį ir daugiau) krutės, ir net kartkartėm atrodys, kaip gyvas. Tačiau akelės jau užmerktos, ir stingstančios rankos apvyniotos rožiniu.

Paskutinis patepimas buvo jau prieš kelerius metus, kuomet visos televizijos atsisakė grandiozinių iškilmių, pristatant naujo sezono atidarymą. Dar prisimenate, kaip tie renginiai atrodė? Visos žvaigždės, scenos sostinės centre ir milijoniniai biudžetai. Šiuos renginius patyliukais nuvedė už pertvarėlės, suvarė jiems injekciją ir be skausmo užmigdė.

Dabar TV sezono atidarymas sukviečia mažiau svečių ir fotografų, nei vykusiai organizuotas naujo valgiaraščio pristatymas restorane. Logiškai pagalvojus, tų sezono atidarymo renginių niekam nereikėjo. Ar girdėjote ką sakant: „Palauk, neperjunk kanalo, aš prieš du mėnesius mačiau jų sezono atidarymą, jie išleido labai daug pinigų pirotechnikai.“ Niekas taip nesako. Sako: „perjunk gal, negaliu į šitą beždžionę žiūrėti, kiek galima, vaikšto iš laidos į laidą“. Tada perjungia, bet nemėgstamas personažas jau kitame kanale.

Supratau, kad televizijai galas, susipažinęs su tuo turiniu, kurį varo į eterį mažiausiai pasirengusios, menkiausiai apmokamos ir labiausiai netikėtos kūrybinės jėgos pasaulyje. Kalbu, žinoma, apie namų šeimininkes, kurios Lietuvoje ir kitur filmuoja, montuoja, įgarsina vaizdo tinklaraščius (vadinamuosius „vlogus“, jei dar nematėte, pažiūrėkite – nemaigykite televizijos pultelio, jos visos gyvena internetuose, bet juk tam jums kompiuteris namie ir pastatytas). Aš nė kiek nebandau ironizuoti. Tas mamų ir mergaičių kuriamas turinys yra televizijos ateitis, ir aš tuojau paaiškinsiu, kodėl.

Apie šias mergaites ir moteris niekas niekada nepagalvotų, kaip apie naujosios eros nešėjas. Dar daugiau, kai kurie vyrai galvotų apie jas, kaip apie tas, kurioms visada išsikrauna telefonas (kas nėra netiesa: jų vaizdo medžiagoje dažnai būna kalbama apie „kaip tyčia“ išsikrovusį telefoną arba net abu; tai jis neišsikrovė, tu jo, varna, laiku neįkrovei, taip pat ir tavo rankinė pati nesusijaukė, visas gyvatynas ten yra tavo nuopelnas, bet čia jau smulkmenos, čia ne apie tai). Tačiau gavosi kitaip: tos merginos ir moterys filmuoja savo paprastas gyvenimo dienas, nuo šunų šikdinimo (taip, šunelių vedžiojimas kakučio yra populiarus turinys, o ką tu padarysi, gyvūnėliai turi savo poreikius) iki nupiginto šampūno įsigijimo, ir tas turinys renka tūkstančius peržiūrų, o autorės darosi populiaresnės, negu daugelio laidų vedėjos.

Tos merginos ir moterys filmuoja savo paprastas gyvenimo dienas, nuo šunų šikdinimo (taip, šunelių vedžiojimas kakučio yra populiarus turinys, o ką tu padarysi, gyvūnėliai turi savo poreikius) iki nupiginto šampūno įsigijimo, ir tas turinys renka tūkstančius peržiūrų, o autorės darosi populiaresnės, negu daugelio laidų vedėjos.

Andrius Užkalnis

Dirbdamas savo skaitytojų labui, peržiūrėjau daug tų internetinių laidų. Kategorijos yra tokios:

1. Juokingai kvailos tuštutės, kurios save mato kaip mados tinklaraštininkes ir kelia pavydą kitoms tuštutėms, kurios pavydi joms gaunamų kosmetikos pavyzdėlių. Tai pakaitalas toms televizijos programoms apie asocialus, kurias reikia rodyti jaunimui. „Štai kas bus, kai nesimokysi ir norėsi būti ekrane.“ Įspėjamosios funkcijos neatlieka, nes daugelis kvailų merginų galvoja apie savęs filmavimą solerkėje kaip apie galima karjerą. Tačiau neigiamo poveikio irgi jokio: žiūrovės daugiausiai iš to paties kontingento. Ne šiaip intelektinio baseino seklusis galas, bet net ir pats baseinas tuščias. Žiūrovės dažniausiai turi vardus „Gin Tarė“, „Katycia Ne Tau“ arba „Sandra Gelinis Lakavimas“.

2. Ištekėjusi už užsieniečio, gyvena įdomioje šalyje. Didelių atradimų nesitikėkite, bet tikrai daugiau įdomybių, negu lietuviškų televizijų kelionių laidose. Galima sužinoti daug apie užsienio buitį, valgymo įpročius, santykius tarp žmonių; pasakoja dažniausiai neblogai, nes natūraliai gera pasakotoja, betarpiška ir kalba neužteršta televizijos klišėmis. Nesako „atskleidė“, sako „papasakojo“, nesako „pasakiau liemenėlei ne“, sako: „taip karšta, man viskas makaluojasi“. Kartais antrame plane matyti geranoriškas ir kantrus vyras, kuris jau įprato, kad jo sutuoktinė iš rytų Europos šalies daug visko pasakoja į kamerą.

3. Ištekėjusi už lietuvio, gyvena įdomioje šalyje. Dažniausiai labiau buitiškas ir lėkštesnis turinys, nes pati filmuotoja užsienio kalbos nemoka arba beveik nemoka, ir pasakoja tai, ką girdėjo iš savo vyro arba iš draugės Svietačkos, kuri irgi gyvena Filipinuose (Brazilijoje, Gvinėjoje), bet jau seniau atvyko ir viską žino apie tai, kur ką nusipirkti. Kartais būna juokingų pavyzdžių, kai blogai perskaito užrašus arba neteisingai supranta vietos papročius. Gera klausyti, kol nepradeda ko nors kalbėti socialine arba ekonomikos tematika (gali papasakoti, kad Brazilijoje ekonomika stipresnė, nes ten pinigai su daugiau nulių).

Tos moterys, filmuodamos telefonais arba buitiniais fotoaparatais, be papildomų šviesų, dekoracijų, dizainerių, režisierių, grimuotojų ir prodiuserių sukuria visiškai pamanomą ir pažiūrimą televizijos turinį, kuris man atrodo dar ir gaivesnis už daugelį to šlamšto, kurį gamina Lietuvos televizijos, vis dar tebeturinčios komercininius biudžetus.

Andrius Užkalnis

4. Ištekėjusi už lietuvio, gyvena neįdomioje šalyje (vienoje iš Lietuvos kolonijinių valdų: Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje). Man nuoširdžiai šis turinys mieliausias, nes arti prie žemės ir prie pirkinių krepšio. Nykiame Airijos ar Škotijos kaime nelabai yra ką parodyti (ten nėra labai Dievo mylimos vietos, net ir tų pačių šalių televizija nelabai mėgsta ten filmuoti, nes daryk ką nori, o vis tiek galų gale gaunasi „Farai“). Tiesiog grįžta iš parduotuvių ir filmuoja, ką nusipirkusi, krausto kremus ir šampūnus ir vonios druskas po vieną ir pasakoja. Kodėl tai nuostabu? Nes tos moterys, filmuodamos telefonais arba buitiniais fotoaparatais, be papildomų šviesų, dekoracijų, dizainerių, režisierių, grimuotojų ir prodiuserių sukuria visiškai pamanomą ir pažiūrimą televizijos turinį, kuris man atrodo dar ir gaivesnis už daugelį to šlamšto, kurį gamina Lietuvos televizijos, vis dar tebeturinčios komercininius biudžetus. Viskas gerai, kol retkarčiais nepašneka apie politiką arba sąmokslo teorijų aktualijas. Tada tik laikykis: dažniausiai tai būna acto garintojų valandėlė. Geriau tas vietas prasukti, nebent norite išgirsti, kaip JAV trečiajame pasaulyje dirbtinai platina ligas, kad greičiau išmirtų afrikiečiai.

5. Neištekėjusi už nieko, gyvena įdomioje šalyje (Turkijoje, Indijoje), turi kambariokę juokingu vardu ir energingai įsisavina naujosios Tėvynės buitį ir dvasingumą. Kai kuo žavisi (įvairove, švara, maistu), kai kuo bjaurisi ar bodisi (per didele visko gausa, nešvara, maistu). Nors pasakojimo įgūdžių aiškiai stokoja (kas penktas žodis „vienu žodžiu“), entuziazmas trykšta fontanais. Po mokyklos nelabai daug mokėsi, mokykloje irgi knygų skaitė nedaug, o gyvenimo universitetai pasirodė esą nepakankami tuštumai tarp ausų sparčiai užpildyti: geriausiu atveju nežino pusės reikalingų žodžių gyvenime arba juos sunkiai prisimena. Tas dalykas, kuriame pyragėlius kepa, na, kaip ten, orkaitė, ar kažkaip. Blogiausiu atveju bando pasvarstyti kažką apie politiką, ir tada supranti, kodėl visame pasaulyje demagogai ir aferistai nesunkiai patenka į valdžią: nes daugiau nei pusė žmonių dar tamsesni. Apie politiką jai nereikėtų kalbėti visiškai. Turi daug draugių, kurios viena po kitos išteka (visos autorės kelionės būna į svetimas vestuves). Ji pati labiau filmuoja ir pasakoja. Kuriamas internetinis turinys yra kasdienybė: maisto gaminimas, kelionės viešuoju transportu, apsipirkimas; geriausias epizodas būna, kai namie viską užpila vandeniu ir tekšt tekšt tekšt jūs neįsivaizduojat kas čiaa buvo, kadangi tuo atveju vaizdo siužete atsiranda dramatinis lūžis. Nepasimeta niekada: jei jai traukinys nutrauktų koją, ji vis tiek filmuotų save, aplinką ir nutrauktą koją, ir tik paskui iškviestų medikus. Tada filmuotų atvažiavusius medikus ir kelionę į ligoninę.

Parašiau apie šiuos tipus ne norėdamas pašiepti (kaip jums galbūt galėjo pasirodyti): visi jie, iš esmės, gamina geresnę televiziją, nei bet kuri Lietuvoje veikianti prodiuserinė kompanija. Jei televizijos turėtų drąsos, tiesiog pasamdytų visas tas moteris ir rodytų jų kuriamą turinį ištisą parą, o už likusius pinigus galėtų padaryti labdaros akciją arba net sau pasididinti algas (man negaila).

Ir tai, brangieji, yra pats tikriausias ir labiausiai pozityvus feminizmas. Tos moterys ir merginos su niekuo nekovoja. Jos tiesiog plikomis rankomis suėmė visą industriją ir pradėjo gaminti produkciją pačios, ir joms puikiai sekasi. „Taip, mes galime“, kaip sakydavo prezidentas Barakas Obama.

Niekas negalvojo, kad tos namų šeimininkės gali tai pasiekti. Tačiau ar kas galvojo prieš ketvirtį amžiaus, kai kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kad keliolika mokslininkų, muzikantų, architektų, kompozitorių, rašytojų ir vertėjų patys padarys laisvą Lietuvą? Su ateinančiomis šventėmis visus.