Tai pasakojimas apie mano tėvų, Nepriklausomos Lietuvos mokytojų, 1941 m. birželio 14 d. tremtinių, šeimos likimą. Remiuosi savo įspūdžiais, autentiškais mamos prisiminimais, buvusių tėvų mokinių pasakojimais, LCVA archyvo duomenimis.

Kartą, šaltą žiemos vakarą važiuodama autobusu, pasižiūrėjau į saulę ir staiga labai ryškiai prisiminiau tokį pat vaizdą Sibiro miškuose, kai mus rogėmis vežė į nuolatinę tremties vietą. Ir tada leidosi raudona saulė. Ant mano kelių sėdėjo pusantrų metų broliukas, o už rogių per pusnynus sunkiai klampojo mama. Vienu metu man pasirodė, kad šis kelias niekada nesibaigs...

Tą autobuse prisimintą epizodą grįžusi į namus užrašiau ir padėjau. Ilgam. Tik praėjus ketveriems metams po mamos mirties (mirė 1999 m.), artimųjų įkalbinėjama pasiryžau parašyti nedidelę knygelę apie šeimos likimą savo vaikams ir vaikaičiams, tik jiems. Peržiūrėjau visa tai, ką buvau užsirašiusi iš pokalbių su mama, ir pradėjau pasakoti savo išgyvenimus. O rašydama supratau, kad tragišką likimą patyrė ne tik mano tėvai, bet visa jų karta. Tai buvo ta mokytojų karta, kuri po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., kūrė lietuvišką švietimo sistemą. Baigę gimnazijas ar mokytojų seminarijas, važiavo į tolimiausius kaimus ir uoliai mokė vaikus, artimai bendravo su kaimo žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Būtent jie, tie tautos švietėjai, 1941 m. birželio 14 d. daugiausia ir nukentėjo – šeimas ištrėmė, o vyrus įkalino. Tūkstančiai nebesugrįžo. Vienus sušaudė, kiti mirė nuo išsekimo. Labai paveikė archyvuose rasti dokumentai. Perskaičiusi tėvelio bylą ir radusi Rešotų lagerio prokuroro siūlymą jį sušaudyti, supratau, kad tikrai rašysiu. Pajutau atsakomybę, suvokiau esanti vienintelė šeimos tragedijos liudininkė, nors tremtį išgyvenau būdama maža mergytė.
Mus ištrėmė būriais – lėkė ir lėkė ešelonai į Sibiro platybes. O grįžome pavieniui, dažnai slapta. Mus sugrąžino ilgesys. Tai jis padėjo ištverti šaltį, badą, pažeminimą. Sunkiausiomis akimirkomis mūsų neapleido viltis vėl pamatyti Lietuvą. Dabar, kai jau trečią dešimtmetį gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, kartais užmirštame aną vilties spindulį, jį pritemdo kasdienybė. Būni toje kasdienybėje, užsimiršti ir padejuoji. Bet atmintyje iškyla koks tremties vaizdas – apskurę ir alkani vaikai purvinuose barakuose, artimųjų laidojimas gūdžioje taigoje – ir nurimsti. Supranti, kad viskas įveikiama, kai svarbiausia vertybe pripažįsti Lietuvos Nepriklausomybę.
Knygos autorė Dainora Urbonienė

Taip 2003 metais atsirado knyga „Sibiras vaiko akimis“. Buvau nustebinta, kad skaitytojai knyga susidomėjo. Išleidome dar dvi laidas. Buvo netikėta, kad jos ištraukas, išverstas į anglų kalbą (vertėjas Gintautas Kaminskas), publikavo Australijoje leidžiamas žurnalas „Lithuanian Papers“ (2004 m. Nr. 18 ir 2005 m. Nr. 19). 2010 m. knyga išversta į norvegų kalbą. Vertimo sumanytojas –
Lietuvos Garbės konsulas Norvegijoje Carl Thomas Carlsten. Idėją įgyvendinti pasiūlyta Norvegijos – Lietuvos draugijos nariams Wenche ir Einar Bjorkeng. Pažodinį vertimą į norvegams suprantamą danų kalbą atliko Konstantinas Romaikinas, į norvegų kalbą išvertė Oddrun ir Knut Segtnan bei Wenche ir Einar Bjorkeng. Finansavo Pasvalio rajono norvegų draugų grupė. Pristatymas įvyko 2010 m. lapkričio 11 d. Osle, Lietuvos ambasadoje.

Džiaugiuosi, kad knyga gyvena savo gyvenimą ir drįstu išleisti ketvirtą papildytą bei pataisytą leidimą. Tegul tai bus liudijimas ateities kartoms, kurios galbūt mūsų tremtį vertins tik kaip labai tolimą ir sunkiai suprantamą įvykį. Todėl šią įžangą baigiu pamąstymu apie Sibiro vaikus šiandien.

Mus ištrėmė būriais – lėkė ir lėkė ešelonai į Sibiro platybes. O grįžome pavieniui, dažnai slapta. Mus sugrąžino ilgesys. Tai jis padėjo ištverti šaltį, badą, pažeminimą. Sunkiausiomis akimirkomis mūsų neapleido viltis vėl pamatyti Lietuvą. Dabar, kai jau trečią dešimtmetį gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, kartais užmirštame aną vilties spindulį, jį pritemdo kasdienybė. Būni toje kasdienybėje, užsimiršti ir padejuoji. Bet atmintyje iškyla koks tremties vaizdas – apskurę ir alkani vaikai purvinuose barakuose, artimųjų laidojimas gūdžioje taigoje – ir nurimsti. Supranti, kad viskas įveikiama, kai svarbiausia vertybe pripažįsti Lietuvos Nepriklausomybę. Privalome nuolat apie ją galvoti ir rūpintis, kad to nepamirštų vaikaičiai.

Tokia dabar mūsų, Sibiro vaikų, misija žemėje.

Autorė
2015 m.

DELFI siūlo paskaityti šios knygos, kurią išleido leidykla „Vitae Litera“, ištrauką.

Arutis

Iš Barnaulo mus išgabeno lapkričio pabaigoje. Į geležinkelio stotį vežė sunkvežimiu. Išlaipino už stoties, vėl nuošalėje. Buvo baisus oras, snigo, pūtė stiprus vėjas. Sėdėdami atvirame kėbule, sušlapome, o iš jo išlipę ir pamesti ant sniego, visai sužvarbome. Gerai, kad dar turėjome žieminių drabužių, bet ir jie neapsaugojo nuo šalčio.

Traukinio laukėme neilgai. Važiavome beveik visą dieną. Pavakary liepė išlipti Talmenkoje. Nuvarė kažkur į laukus. Oras darėsi vis baisesnis. Nemigę, sušalę, glaudėmės visi trys. Kaip galėdamos saugojome Arutį.

Niekas nei pasitiko, nei saugojo. Išlipus iš vagono, tik parodė, kur pasidėti daiktus. Sėdėjome ant ryšulių šlapi ir sušalę.
Su Aručiu, 1940 m, vasara
Pagaliau vėlai vakare kažkoks žmogus liepė eiti į netoli esančią daržinę. Ten buvo krosnelė, bet ji užkurta taip rūko, kad dusome nuo dūmų. Arutis visai apsnūdo, buvo išblyškęs. Nieko nevalgė. Barnaule mama parūpino maisto kelionei – kažką pardavė ar išmainė. Turėjome virtų bulvių, rodos, raugintų kopūstų, sausainių, šiek tiek miltų bei kruopų ir duonos normą. Prieš kelionę išsivirėme košės; vežėmės ją kareiviškame katiliuke.
Kelionė buvo baisi. Drebėjome nuo šalčio, nes drabužiai taip ir neišdžiūvo. Susiglaudę ant grindų snaudėme, dangstėme nuo vėjo Arutį. Sutemus pamatėme kaimo žiburius. Sunkvežimis sustojo. Išlipęs vairuotojas pasakė, kad mašina sugedo ir toliau, „do selo“ (iki kaimo), reikės eiti pėsčiomis arba čia pat laukti atvažiuojančių vežimų.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Pasklido žinia, kad rytą mus veš į Šipiciną. Tačiau išaušo rytas, o mūsų niekas niekur nevežė, šalome toje daržinėje. Pradėjo vežti tik vidurdienį. Prie daržinės privažiavo vežimų ir vienas sunkvežimis, atviras. Liepė lipti moterims su vaikais, o daiktus krauti į vežimus. Mama išsigando, kad jie gali pražūti. Bet mūsų ryšulius pasisiūlė pagloboti Konstancija Banionienė, pažįstama mokytoja iš Panevėžio. Mama aprimo, sulipome į kėbulą. Šalia mūsų atsisėdo mokytoja Sofija Gruzdienė, Traupio pradžios mokyklos vedėjo Antano Gruzdžio žmona su vaikais (vardų neprisimenu).

Kelionė buvo baisi. Drebėjome nuo šalčio, nes drabužiai taip ir neišdžiūvo. Susiglaudę ant grindų snaudėme, dangstėme nuo vėjo Arutį. Sutemus pamatėme kaimo žiburius. Sunkvežimis sustojo. Išlipęs vairuotojas pasakė, kad mašina sugedo ir toliau, „do selo“ (iki kaimo), reikės eiti pėsčiomis arba čia pat laukti atvažiuojančių vežimų.

Moterys ne viską suprato, ką sakė rusas, vertė viena kitai, tarėsi, ką daryti. Kelios su vyresniais vaikais nuėjo pėsčios, mes pasilikome.

Oras pagerėjo. Aprimo vėjas, nebesnigo. Visi išlipome iš sunkvežimio. Mama liepė pabėgioti, kad sušilčiau, kalbino Arutį, valgydino. Išsimiegojęs jis visai gerai jautėsi, daug valgė ir juokėsi. O man pasidarė labai negera – krėtė šaltis, norėjosi kur nors atsigulti ir miegoti.
Džiaugiuosi broliuku. Stoviu prie sėdinčios mamos. 1941 m. birželio pradžia.

Pagaliau atvažiavo vežimai. Radome ir tą, kuriame buvo mūsų daiktai. Mus su Aručiu ir kitus vaikus pasodino, o moterys ėjo pėsčios. Nežinau, ar ilgai važiavome, tik prisimenu, kad mama vis prieidavo, klausė, kaip jaučiuosi, dėjo ranką ant kaktos – tikrino, ar nekarščiuoju. Apėmė snaudulys. Paskui pasijutau keliama iš vežimo. Mama nešė Arutį. Nuvedė visus į patalpą, gal mokyklą, kur ant žemės buvo čiužiniai.

Labai norėjau miego. Mama prašė neužmigti, pirma pavalgyti, sakė, kad duos pieno, kažkas atnešė ir dalija. Jaučiausi lyg kokiame rūke. Girdėjau kalbant, kad Dainutė serga, mačiau moterį rusę, kuri siūlė man žolių arbatos, pieno ir duonos. Atsigėriau, bet duonos nevalgiau. Užmigau.

Pabudau rytą, kai visi ruošėsi tolimesnei kelionei. Jaučiausi geriau. Mama apsidžiaugė, klausė, ar galėsiu nueiti iki vežimo. Atėjo ta pati rusė, kažką sakė, tik nesupratau. Vėl pagirdė karštu pienu ir ta pačia arbata. Mačiau, kaip mamai įdėjo žolyčių. Man padavė duonos riekelę, ant kurios buvo uždėtas sūrio gabaliukas, ir pasakė: „Kušaj, vkusno, brinza“ (valgyk, skanu, brinza). Nesupratau tik žodžio „brinza“. Mama pasakė, kad toks sūrio pavadinimas.

Kai ruošiausi keltis, sužinojome, kad keli vežimai jau išvažiavo, o mus veš vėliau. Apsidžiaugiau, nes taip norėjosi dar pagulėti. Visiems čia buvo gera – sušilome, pavalgėme ir pailsėjome. Tačiau vidurdienį reikėjo keltis ir eiti prie vežimo. Visi trys susėdome ant savo daiktų, bet vežėjas piktai užriko ant mamos ir liepė nulipti. Į mūsų vežimą pasodino dar kelis vaikus. Pradžioje kelionė buvo lyg ir nebloga. Dairėmės abu su Aručiu aplinkui, jis žaidė, juokėsi. Ir mama buvo žvalesnė, kalbėjosi su moterimis. Paskui mačiau, kaip įsėdo į kitą vežimą, matyt, ten vežėjas buvo žmoniškesnis. Po kiek laiko priėjo prie mūsų, paėmė Arutį ir nusinešė, o man liepė paėjėti, kad nesušalčiau. Taip ir keliavome pasikeisdamos.
Toje baisioje kelionėje visi barakai buvo panašūs – seni, apipuvę, vėjų perpučiami. Vienas senas žmogus vakare prie krosnelės sakė, kad jie statyti etapais varomų kalinių bei tremtinių laikinoms nakvynėms; vieni juose ilgiau pagyvendavo, kiti tik pernakvodavo. Kažkas iš vaikų paklausė, kas yra etapas. Žmogus atsakė, kad mes dabar ir esame varomi etapu. Kur ilgiau gyvensime, nežinome.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Į vakarą pradėjo šalti. Kai vežėjai sustojo pailsėti, mama išėmė iš ryšulio skarą, kurios nepardavė, vis saugojo žiemai. Į ją susupo Arutį.

Naktį praleidome kažkokiame miško barake, kur vėl rūko krosnelė. Pastatas buvo panašus į daržinę. Nesimatė jokių „kojkų“ ar „narų“ (lovų), tik pasieniuose pamesti čiužiniai, kai kurie suplyšę, supuvę. Išvargę žmonės pykosi dėl geresnės vietos – kiekvienas norėjo nakvoti toliau nuo durų, barako vidury, prie „buržuikos“. Nors ir rūkstanti, bet vis tiek šiluma. Mes įsikūrėme gilumoje, prie apšerkšnijusios sienos, nuo kurios, įšilus krosnelei, pradėjo bėgti vanduo. Kėlėmės į kitą vietą, atsidūrėme vidury. Mama, guldydama Arutį, pasakė: „Čia vėl kankins blakės“. Kankino, tik mes turbūt jau buvome pripratę, o gal dėl nuovargio mažiau jautėme.

Toje baisioje kelionėje visi barakai buvo panašūs – seni, apipuvę, vėjų perpučiami. Vienas senas žmogus vakare prie krosnelės sakė, kad jie statyti etapais varomų kalinių bei tremtinių laikinoms nakvynėms; vieni juose ilgiau pagyvendavo, kiti tik pernakvodavo. Kažkas iš vaikų paklausė, kas yra etapas. Žmogus atsakė, kad mes dabar ir esame varomi etapu. Kur ilgiau gyvensime, nežinome.

Visos kelionės nuo Barnaulo šiandien jau nebegalėčiau aprašyti. Bet vieno, paskutinio etapo, neužmiršiu iki gyvenimo pabaigos. Daug ką matau taip aiškiai, lyg visa tai būtų atsitikę neseniai, lyg nuo to laiko manęs neskirtų prabėgę metai. Įsiminė atskiri vaizdai.

Šalta pavakarė. Sėdime su broliuku ant ryšulių. Nedidelis arkliukas sunkiai traukia roges, o vežėjas, piktas dėdė, vis ragina ir ragina tą nuilsusį kuiną. Kiekvieną kartą, kai arklys stabteli, vežėjas garsiai nusikeikia ir, užsimojęs botagu, paliečia mus su Aručiu. Bijau, saugau vaiką, bet tyliu. Negaliu skųstis mamai, kad tuo botago galu su užrištu mazgeliu užgauna man kaktą, kad skauda, nes ji eina šalia rogių tokia pavargusi, tokia liūdna. Priekyje ir už mūsų vilkstinė vežimų, kuriuose sėdi nuo šalčio pamėlę vaikai ir seneliai, o iš paskos vos vilkdamos kojas keliauja moterys. Vienu metu man pasirodė, kad šis kelias niekada nepasibaigs, gal mes juo važiuosime ir važiuosime.
Sėdime su broliuku ant ryšulių. Nedidelis arkliukas sunkiai traukia roges, o vežėjas, piktas dėdė, vis ragina ir ragina tą nuilsusį kuiną. Kiekvieną kartą, kai arklys stabteli, vežėjas garsiai nusikeikia ir, užsimojęs botagu, paliečia mus su Aručiu.<...> Tarpais užsnūstu, bet botagas pažadina, vėl saugau Arutį. O jis šią pavakarę labai tylus, daugiausia miega. Praskleidžiu skarą, pasižiūriu. Toks gražus, bet išblyškęs. Keletą kartų pakalbinau – pravėrė akytes, pasižiūrėjo, bet nenusišypsojo. Apėmė baimė. Kažkodėl pasirodė, kad čia, šiame miško kelyje, mes visi numirsime. Pirmą kartą kilo tokia mintis.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Tarpais užsnūstu, bet botagas pažadina, vėl saugau Arutį. O jis šią pavakarę labai tylus, daugiausia miega. Praskleidžiu skarą, pasižiūriu. Toks gražus, bet išblyškęs. Keletą kartų pakalbinau – pravėrė akytes, pasižiūrėjo, bet nenusišypsojo. Apėmė baimė. Kažkodėl pasirodė, kad čia, šiame miško kelyje, mes visi numirsime. Pirmą kartą kilo tokia mintis. Gal paveikė suaugusiųjų panašios kalbos, o gal išgirsta žinia, kad miršta senutė Aleknavičienė, dvarininkė nuo Pušaloto. Sena, bet man ji buvo gražesnė už jauną. Įsidėmėjau tą moterį jau Panevėžyje. Važiavo gretimame vagone.

Kai išlipdavome, žiūrėdavau į jos aprangą : puošni suknelė, skrybėlaitė, patiko batukai – aukštais kulniukais, su žibančiomis sagutėmis šonuose. Bet mačiau, kaip moterys stebėjosi. Paskui sužinojome, kad jai nieko neleido pasiimti, išvežė su ta viena suknele ir plonu apsiaustėliu, kurį kartais laikydavo ant rankos. Bet tie drabužiai susidėvėjo, batukai suplyšo, todėl žmonės ją kiek galėdami šelpė. Barnaule matydavau kitaip apsirengusią – su „fufaike“ (šimtasiūle), prastais batais. Šioje kelionėje labai šalo, nes neturėjo žieminių drabužių. Dabar, išgirdusi apie jos ligą ir net galimą mirtį, išsigandau dėl Aručio.

Pašaukiau mamą, pasakiau, kad Arutis labai išbalęs. Ji paprašė vežėjo, kad sustotų. Įlipo į vežimą, paėmė vaiką ant rankų ir ilgai žiūrėjo į jo veiduką. Paskui verkdama ištarė: „Arutis serga“. Prisiglaudžiau prie jų, apkabinau abu ir tylėjau. Žiūrėjau į saulę. Ji palengva leidosi į baugius tamsius miškus. Užsimiršo daugybė dalykų, o tą blausią Sibiro saulę dažnai pamatau ir dabar – žiemą, kai šąla, ji primena aną kelionę; nupurto šaltis.
Raguvoje, 1939

Temo. Vežėjas pasakė, kad atvažiavome į 60 kvartalą. Artėjome prie barako. Vėl toks pat didelis, šaltas. Vidury „buržujka“, pasieniais „narai“. Mums teko vieta toliau nuo krosnelės. Mama prašė leisti su sergančiu vaiku įsikurti arčiau šilumos, bet visi buvo užsiėmę savais reikalais, daugelis patys sirgo. Taip ir likome barako gilumoje, toli nuo ugnies.

Vėlai vakare mirė senutė Aleknavičienė. Ją pašarvojo netoli durų. Vyrai išėjo ieškoti vietos kapui, surado, sutarė kasti duobę rytą. Prie mirusios degė žvakė, žmonės paeiliui budėjo.
Pašaukiau mamą, pasakiau, kad Arutis labai išbalęs. Ji paprašė vežėjo, kad sustotų. Įlipo į vežimą, paėmė vaiką ant rankų ir ilgai žiūrėjo į jo veiduką. Paskui verkdama ištarė: „Arutis serga“. Prisiglaudžiau prie jų, apkabinau abu ir tylėjau. Žiūrėjau į saulę. Ji palengva leidosi į baugius tamsius miškus. Užsimiršo daugybė dalykų, o tą blausią Sibiro saulę dažnai pamatau ir dabar – žiemą, kai šąla, ji primena aną kelionę; nupurto šaltis.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Krosnelė pasitaikė gera, nerūko, bet nuo šilumos pradėjo tirpti šerkšnas ant sienų, jautėsi drėgmė. Tokiame barake gulėjo sergantis Arutis. Mama klausinėjo, gal netoli būtų galima rasti gydytoją, tačiau sužinojo, kad artimiausioje gyvenvietėje yra tik seselė, o felčerė – už 25 km. Prisimenu, kažkas pažadėjo nueiti pas miško darbininkus ir pasikalbėti, gal atveš traktoriumi. Mama išvirė žolių arbatos, kurios buvo įdavusi ana rusė, kai aš sirgau. Šiaip taip sugirdėme pusiau miegančiam ligoniukui, bet geriau nuo jos nepasidarė. Naktį per miegus blaškėsi, kažko prašė. Nusimesdavo skarą, reikėjo vis užkloti. Abi beveik nemiegojome. Mama dažnai kurstė ugnį.

Rytą atėjo baltu chalatu apsivilkusi moteris, manėme, kad felčerė, bet greičiausiai tai buvo tik seselė, nes net nepasakė, kokia liga serga. Paliko miltelių, apžiūrėjo dar keletą ligonių ir išėjo. Arutis išgėrė vaistus ir kurį laiką ramiai miegojo, lengviau kvėpavo. Užmigome ir mes. Nubudome, išgirdusios, kad Aleknavičienei jau iškasta duobė. Mama liepė man niekur nuo Aručio nenueiti, o pati išėjo laidoti. Sėdėjau, vilgiau arbata lūpytes, kalbinau. Kartais pramerkdavo akytes, lyg nusišypsodavo, kažką bandė sakyti ir vėl užsimerkdavo.

Iš laidotuvių grįžę žmonės buvo tylūs, liūdni. „60 kvartalas bus mūsų kapinės“, – kažkas pasakė ir pravirko. Mama, priėjusi prie Aručio, taip pat verkė, dejavo, kad niekas vaiko negydo. Raminau, sakiau, kad buvo prabudęs, nusišypsojo, net kalbino mane. Pralinksmėjusi nuėjo prie krosnelės virti jam kruopų košytės. Kai išvirusi sugrįžo, Arutis nubudo, pažiūrėjo į mus ir bandė keltis. Paprašė opa. Supratome jo norą, bet bijojome nešioti, nes barakas šaltas, o jis suprakaitavęs. Pasodinome ir pasiūlėme košytės. Keletą šaukštelių suvalgė, pasėdėjo ir atsigulė. Kurį laiką nemiegojo, dairėsi aplinkui, kažką rodė. Sugirdėme dar kartą tų miltelių, užmigo. Pasidarė ramiau. Mama atsigulė šalia jo, užsnūdo. Sėdėjau prie jų, džiaugiausi, kad Arutis sveiksta ir pati užmigau.

Kai nubudau, mama buvo atsikėlusi ir prie krosnelės kalbėjo su moterimis; virė bulves, nes tą dieną dar nieko nebuvome valgiusios, tik rytą išgėrėme virinto vandens. Atnešė bulves. Arutis vėl buvo atsibudęs, todėl pirmiausia jam pasiūlėme. Suvalgė keletą kąsnelių, pasėdėjo, sakė Dai, my. Prie mūsų priėjusios moterys džiaugėsi, kad vaikui geriau ir jis tikrai pasveiks.
Iš laidotuvių grįžę žmonės buvo tylūs, liūdni. „60 kvartalas bus mūsų kapinės“, – kažkas pasakė ir pravirko. Mama, priėjusi prie Aručio, taip pat verkė, dejavo, kad niekas vaiko negydo. Raminau, sakiau, kad buvo prabudęs, nusišypsojo, net kalbino mane. Pralinksmėjusi nuėjo prie krosnelės virti jam kruopų košytės. Kai išvirusi sugrįžo, Arutis nubudo, pažiūrėjo į mus ir bandė keltis. Paprašė opa. Supratome jo norą, bet bijojome nešioti, nes barakas šaltas, o jis suprakaitavęs. Pasodinome ir pasiūlėme košytės. Keletą šaukštelių suvalgė, pasėdėjo ir atsigulė.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Tačiau po pietų, į pavakarę, Arutis pradėjo blaškytis, verkė ir dejavo, gal jam ką skaudėjo. Mama pakeitė drabužėlius. Moterys barė, patarė nejudinti, nesušaldyti, nes barakas buvo labai šaltas. Bet apvalyti reikėjo, pats nebepasiprašė. Aprengtas sausais drabužėliais, nurimo, užsnūdo, o paskui nubudęs atsisėdo ir vėl paprašė panešioti. Mama susupo į antklodę; nešiojo, kalbino, bet jis užsimerkė ir vėl pradėjo dejuoti.

Visai pablogėjo vakare. Dažnai verkdavo tokiu keistu gargiančiu balsiuku. Aprimdavo, kai paimdavome ant rankų. Kartais buvo ramus ir paguldytas dairėsi. Tada atsiguldavau šalia ir kalbindavau, laukdavau, gal nusijuoks. Tačiau juoko nebeišgirdau.

Buvo vidurnaktis. Barake žmonės miegojo. Mama nuėjo prie krosnelės pakurstyti ugnies. Arutis snausdamas dejavo. Staiga pamačiau, kad pramerkė akytes, pažiūrėjo į mane. Nudžiugau, pradėjau kalbinti, bet jis kažkaip keistai klyktelėjo ir pradėjo labai sunkiai alsuoti, blaškytis. Atbėgo mama, paėmė ant rankų, nešiojo; aš vaikščiojau šalia, laikiau rankytę, bučiavau ir vis tikėjau — nurims, užmigs, o paskui pradės sveikti. Tačiau tas svajones nutraukė mamos riksmas. Pajutau, kad Aručio rankytė sunkėja. Mama garsiai verkdama atsisėdo su juo ant lovos. Pamačiau atmerktas broliuko akytes, norėjau sakyti – žiūri, bet nutilau. Arutis žiūrėjo į mamą keistai nurimęs. Mano laikoma rankytė darėsi vis šaltesnė. Abi pasilenkėme prie jo ir bučiavome šaltą kūnelį.

Sukilo žmonės, uždegė žvakę. Ramino mamą, glostė man galvą. Aš vis dar netikėjau. Tik tada, kai prie manęs priėjo Vygandėlis (jis taip pat sirgo, tik atsikėlė mūsų paguosti) ir paėmė mano ranką, krūptelėjau — jo ranka buvo tokia karšta, o Aručio….
Mama grįžusi iš Sibiro, 1948
Prisiminusi šaltą sesutės Gražytės rankytę, supratau, kad nebeturiu broliuko. Tada atsiklaupiau prie jo ir ilgai ilgai verkiau. Paskui pasigedau mamos. Pamačiau ją paguldytą ant gretimos lovos, jai davė vaistų. Buvo užsimerkusi ir labai balta. Norėjau bėgti prie jos, nes pamaniau, kad ir ji mirusi. Sulaikė Vygandėlio mama. Apsikabino, priglaudė prie savęs ir pasakė: „Tavo mamytei pasidarė negera, tegul pailsi. O Vygandėliui reikia gulėti, jis sunkiai serga“. Priėjo Aldutė, pabučiavo mane ir nusivedė savo broliuką. Atsikėlė mama. Mes atsiklaupėme prie Aručio, glostėme, žiūrėjome į jį. Atėjo daugiau žmonių, kalbėjo poterius. O aš kartais dar suabejodavau, ar tikrai mirė.
Arutis snausdamas dejavo. Staiga pamačiau, kad pramerkė akytes, pažiūrėjo į mane. Nudžiugau, pradėjau kalbinti, bet jis kažkaip keistai klyktelėjo ir pradėjo labai sunkiai alsuoti, blaškytis. Atbėgo mama, paėmė ant rankų, nešiojo; aš vaikščiojau šalia, laikiau rankytę, bučiavau ir vis tikėjau — nurims, užmigs, o paskui pradės sveikti. Tačiau tas svajones nutraukė mamos riksmas. Pajutau, kad Aručio rankytė sunkėja. Mama garsiai verkdama atsisėdo su juo ant lovos. Pamačiau atmerktas broliuko akytes, norėjau sakyti – žiūri, bet nutilau. Arutis žiūrėjo į mamą keistai nurimęs. Mano laikoma rankytė darėsi vis šaltesnė. Abi pasilenkėme prie jo ir bučiavome šaltą kūnelį.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Išgirdau, kaip moterys klausė mamos, kuo aprengs Arutį. Mama paėmė išsaugotus gražiausius jo drabužėlius – baltus marškinėlius ir mėlyną kostiumėlį. Taip aprengtą paguldė ant narų. Mes su mama visą naktį buvome prie jo, klūpėjome, sėdėjome. Budėjo ir daugiau žmonių. Aš dažnai paglostydavau šaltas rankytes, bet to šaltumo nebebijojau, priešingai, kartais net pasirodydavo, kad jos šyla nuo mano rankų. Kai pažiūrėdavau į veiduką, kažko laukdavau. Atrodė, gal nusišypsos, pravers lūpytes ir pasakys Dai arba Nute, paprašys ko nors. Šiek tiek nurimusi į Arutį žiūrėjo mama. Gal ir ji panašiai galvojo.

Rytą vyrai atnešė iš lentų sukaltą karstelį. Man jis buvo negražus, toks lovelis. Pradėjau labai verkti, maniau, kad jau išneš. Bet dar nenešė. Į karstelį įklojo baltą medžiagą ir mažutę pagalvytę. Nežinau, iš kur ji atsirado, gal kas pasiuvo. Mes tokios neturėjome. Arutį paguldė į karstelį. Dabar jis buvo dar gražesnis – labai tiko mėlynas kostiumėlis prie tos baltos medžiagos. Paklausiau mamos, ar dabar jau išneš. Nuramino, dar ne. Išgirdau kalbant, kad kasa duobę. Baugus buvo karstelio dangtis, pastatytas prie sienos.

Kažkodėl neprisimenu vieno įvykio, kurį pasakodavo mama. Tuo metu, kai sėdėjome prie pašarvoto Aručio, į baraką atėjo vietinė rusė, suvargusi, apsirengusi skarmalais. Pažiūrėjo į verkiančią mamą ir pasakė moterims: „Ko ji verkia? Mano šeši vaikai, bet aš neturiu kuo jų maitinti, todėl džiaugčiausi, jeigu nors vienas numirtų. Be to, – tęsė ji, – kam tokius gražius drabužėlius kiša po žeme, geriau būtų pardavusi ar atidavusi mano pusnuogiams vaikams“. Pastovėjo ir numojusi ranka išėjo. Mama sakė, kad moters kalba sukėlė nerimą – visi suprato, į kokį varganą kraštą atvežė tremtinius.

Giedojo, meldėsi taip pat, kaip ir mirus senutei Aleknavičienei. Po giesmių mirusiąją užvožė karsto dangčiu ir išnešė iš barako. Nebuvau pamiršusi ir sesutės Gražytės laidotuvių Raguvoje, to baisumo, kai ją uždengė. Tik jos karstelis buvo labai gražus, išklotas blizgančiu šilku, šilkinė pagalvėlė, gėlės, vainikai.

Vis žvilgčiojau į duris, ar dar neateina išnešti. To bijojau labiausiai. Nerimavau, glosčiau Arutį. Mama arba verkė padėjusi galvą ant karstelio, arba žiūrėjo į mirusįjį; kartais apkabindavo mane, paglostydavo, priglausdavo. Tikriausiai ir ji bijojo to išnešimo.

Bet tas laikas atėjo. Netikėtai. Atsidarė durys ir pasirodė vyrai, kasę duobę. Žmonės sujudo, priėjo prie mūsų. Suklaupę vėl giedojo. O paskui…kažkas paėmė karstelio dangtį ir artinosi prie Aručio. Puolėme abi su mama, apsikabinome, neleidome uždengti. Mus pakėlė. Pirma mama, paskui aš dar kartą išbučiavome Arutį. Šaltą šaltą, bet labai gražų. Tokį ir įsiminiau.

Karstą uždengė ir užkalė. Neatsimenu, kas mums su mama padėjo apsirengti, kaip išėjome iš barako.
Tuo metu, kai sėdėjome prie pašarvoto Aručio, į baraką atėjo vietinė rusė, suvargusi, apsirengusi skarmalais. Pažiūrėjo į verkiančią mamą ir pasakė moterims: „Ko ji verkia? Mano šeši vaikai, bet aš neturiu kuo jų maitinti, todėl džiaugčiausi, jeigu nors vienas numirtų. Be to, – tęsė ji, – kam tokius gražius drabužėlius kiša po žeme, geriau būtų pardavusi ar atidavusi mano pusnuogiams vaikams“. Pastovėjo ir numojusi ranka išėjo.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Duobė buvo iškasta šalia Aleknavičienės kapo. Negili. Apkaišyta eglišakėmis. Permestos dvi lentos. Ant jų padėjo karstelį.

Toliau viskas buvo lyg sapne – vėl poteriai, giesmės. Liepė įmesti tris saujas smėlio. Metėme abi su mama. Tada pasigirdo duslūs smūgiai – ilgai į duobę krito šaltos žemės grumstai. Prisiglaudžiau prie mamos, ji mane apkabino ir tyliai verkdamos taip stovėjome, kol užkasė, supylė kapelį ir kastuvu pažymėjo kryžių. Paskui pastatė sukaltą medinį. Likome vienos. Dar kartą pasimeldėme ir nuo kapelio nuėjome paskutinės.

Barake, atsimenu, susėdome ant savo narų, kur taip neseniai gulėjo Arutis, ir ilgai verkėme. Atrodo, sėdėdama ir užmigau. Nubudau naktį – paguldyta, užklota. Mamos šalia nebuvo. Išsigandusi atsisėdau, apsidairiau ir nurimau, pamačiusi ją, sėdinčią prie Vygandėlio, kalbėjosi su jo mama ir sesute Aldute. Atėjusios prie manęs, ramino, paguldė, liepė pailsėti, nes taip išvargusi galiu susirgti. Pasakė, kad Vygandėlis labai silpnėja. Rytą prašė jį aplankyti, nes manęs labai laukia, pats nebegali ateiti, dėl ligos ir Aručio nelydėjo.

Abi su mama atsigulėme. Užmigti negalėjau, apėmė nerimas, pagalvojau, kaip baisu būtų laidoti ir draugą. Bet nuovargis įveikė, užmigau. Rytą pirmiausia nubėgau prie ligonio. Sunku buvo į jį žiūrėti – išbalęs, išsekęs, pasikeitęs per tas dienas, kai slaugiau Arutį ir prie jo nebuvau priėjusi. Paėmė mano ranką, pasakė, kad jam labai gaila Aručio.
Grįžusi iš sibiro, paltas ir suknelė iš vaikų namų, 1947
Per kitas kelias dienas su mama ėjome prie Aručio kapelio arba slaugėme Vygandėlį, kuris kasdien silpnėjo. Kai geriau pasijusdavo, kalbėdavome, prisimindavome Barnaulą, mūsų nuotykius. Bet jis greitai pavargdavo, nutildavo ir užsimerkęs ilgai gulėdavo. Vieną pavakarę išgirdau, kaip garsiai pravirko Aldutė su mama – Vygandėlis neteko sąmonės. Mama ir sesutė jį kalbino, glostė, bet jis tylėjo. Priėjusi paėmiau ligonio ranką ir nudžiugau, kad šilta. Pasakiau Aldutei. Ji nieko neatsakė, tik apsikabino mane ir priglaudė prie savęs. Vėliau kalbėjomės. Sužinojau, kad Arutis sirgo tymais, o Vygandėlis – skarlatina. Tas ligas įsidėmėjau kaip pačias baisiausias.
Vis žvilgčiojau į duris, ar dar neateina išnešti. To bijojau labiausiai. Nerimavau, glosčiau Arutį. Mama arba verkė padėjusi galvą ant karstelio, arba žiūrėjo į mirusįjį; kartais apkabindavo mane, paglostydavo, priglausdavo. Tikriausiai ir ji bijojo to išnešimo. Bet tas laikas atėjo. Netikėtai. Atsidarė durys ir pasirodė vyrai, kasę duobę. Žmonės sujudo, priėjo prie mūsų. Suklaupę vėl giedojo. O paskui…kažkas paėmė karstelio dangtį ir artinosi prie Aručio. Puolėme abi su mama, apsikabinome, neleidome uždengti.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Vygandėlis nuo tos dienos sąmonės taip ir neatgavo. Išgulėjo keletą dienų. Prieidavau, pakalbindavau. Kiekvieną kartą paliesdavau ranką, nudžiugdavau, kad ji šilta. Rankos šiluma man buvo lyg patikrinimas, ar dar gyvas. Laukiau, kada atsimerks, gal kalbės. Bet jis tylėjo. Sudejuodavo, pasiblaškydavo, kartais ką nors ištardavo ir vėl nurimdavo.

Negaliu pasakyti, koks laikas buvo, kai Vygandėlis mirė. Prisimenu tik pasigirdusį verksmą. Kai pribėgau, gulėjo nurimęs, sustingęs. Paėmiau ranką – šalta, kaip mūsų Aručio… Viskas. Dabar jau žinojau, kas bus toliau. Vygandėlį gražiai aprengs, sukals baltų lentų karstelį, o paskui, pagiedoję, pasimeldę, uždengs tuo baisiuoju dangčiu; nunešę prie Aručio, užpils šaltu smėliu. Viskas taip ir buvo, tik palaidojo ne prie Aručio, o kitoje pusėje nuo Aleknavičienės. Man nelabai patiko, norėjau, kad gulėtų šalia.

Barake daug žmonių sirgo. Blogai jautėmės ir mes su mama. Naktimis sunkiai kosėdavome, net dusdamos. Tada mama keldavosi ir užvirindavo vandens. Atsigėrus kosulys aprimdavo, užmigdavome, bet po kiek laiko ir vėl prasidėdavo tas pats. Tokiomis naktimis, kai kosulys neleisdavo užmigti, galvodavau apie kapus, bijojau, kad nenumirtų mamytė. Glausdavausi arčiau. Kartais pabudusi išgirsdavau, kaip ji kūkčioja įsikniaubusi į pagalvę.

Baisus buvo šis barakas, nelaimingas, tačiau, kai pasakė, kad veš toliau, pasidarė labai liūdna, nes reikės palikti Aručio kapą vidury miško ir niekas jo neprižiūrės. Barake žmonės ruošėsi naujai kelionei, o mes sėdėjome ant narų nusiminusios. Taip pat jautėsi ir Vygandėlio mama su Aldute.

Tą dieną, kai atvažiavo vežimai ir sukrovėme daiktus, visos keturios paskutinį kartą nuėjome prie kapelių. Geri žmonės juos buvo aptvėrę tvorele. Stovėjome nepajėgdamos nuo jų nueiti. Girdėjome, kaip piktai šūkavo vežėjai, keikėsi, mojo mums, liepė skubėti. Mes vis nesitraukėme. Pagaliau atėjo kelios moterys ir pasakė, kad rusai ketina mus palikti, o daiktus išvežti. Iki vežimo ėjau stipriai įsikibusi į mamos ranką.

Šį kartą į vežimus sėsti neleido ne tik suaugusiems, bet ir didesniems vaikams. Pasodino tik labai mažus ir ligonius, sakė dėl silpnų arklių, nes jie net tuščią vežimą sunkiai traukia. Taip iškeliavome iš šito kvartalo, vis atsigręždamos į kapus. Už posūkio jie dingo.
Barake daug žmonių sirgo. Blogai jautėmės ir mes su mama. Naktimis sunkiai kosėdavome, net dusdamos. Tada mama keldavosi ir užvirindavo vandens. Atsigėrus kosulys aprimdavo, užmigdavome, bet po kiek laiko ir vėl prasidėdavo tas pats. Tokiomis naktimis, kai kosulys neleisdavo užmigti, galvodavau apie kapus, bijojau, kad nenumirtų mamytė. Glausdavausi arčiau. Kartais pabudusi išgirsdavau, kaip ji kūkčioja įsikniaubusi į pagalvę.
Ištrauka iš knygos „Sibiras vaiko akimis“

Nežinau, kas su manimi pasidarė, tik staiga pasisukau ir per šalikelės pusnis (keliuku važiavo iš paskos kitas vežimas) pasileidau atgal. Mama iš paskos. Pradėjo šūkauti rusai. Sugavo mane kažkoks vyras, atnešė prie mūsų vežimo. Pasodino. Atsisėdo ir uždususi nuo bėgimo mama. Vežėjas nusikeikė, kažką pasakė, bet nutilo. Sulipo į vežimus ir kitos moterys. Ėjo tik keli vyrai ir jaunos merginos. Pasirodo, žmonės sukėlė triukšmą, įrodinėjo, kad neturi teisės varyti pėsčius. Tai sužinoję, nebebijojome, patogiau atsisėdome. Tačiau po kiek laiko pačios nulipome nuo vežimo ir ėjome, nes labai sušalome. Pavargusios vėl atsisėsdavome. Kankino kosulys.

Dar baisesnė už šaltį buvo mūsų savijauta. Negalėjome įsivaizduoti, kaip gyvensime be Aručio. Kartais, kai vežime užsnūsdavau, o mama, bijodama, kad nesušalčiau, pažadindavo, apsižvalgydavau aplinkui ir išsigąsdavau — ant mano kelių nėra broliuko. Tik skara, į kurią susupę jį vežėme. Dar taip neseniai juo rūpinomės: kalbinome, maitinome, saugojome nuo vėjo, šalčio. Atbėgdavo prie manęs vaikai, kalbino, bet man nieko nereikėjo, tik Aručio ir mamos. Mirus broliukui, bijojau dėl jos, nepaleidau nė per žingsnį. Mačiau nuolat verkiančią arba tylinčią, liūdnai kažkur žiūrinčią, lyg nematytų manęs. Prisiglausdavau, tada apkabindavo mane ir abi tylėdavome.