Kartojasi rugsėjį vilniečius sukrėtusios „Vilniaus atliekų krizės“ atvejis, kai UAB „Energesman“ administruojama Vilniaus mechaninio-biologinio atliekų apdorojimo (MBA) gamykla nebeturėjo kam pateikti 15 tūkst. tonų pagamintų deginimui tinkamų atliekų, todėl nebegalėjo iš Vilniaus ir jo apylinkių priimti atvežamų komunalinių atliekų.
Situacija buvo laikinai išspręsta tuometės kadencijos Aplinkos ministerijos vadovybei leidus Vilniaus MBA gamyklai saugoti degiąsias atliekas UAB „Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui“ (VAATC) administruojamame Kazokiškių sąvartyne, bet tik pusei metų, iki 2017 m. kovo 31 d. Nepaisant nemalonios pamokos, atsakingiems subjektams – UAB „Energesman“, VAATC, Vilniaus miesto savivaldybei ir Aplinkos ministerijai – iki šiol nepavyko susitarti, kaip derėtų teisingai ir efektyviai tvarkytis su atliekomis, susidarančiomis po mechaninio-biologinio apdorojimo.
Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje (ES) ambicingai plėtojant žiedinės ekonomikos modelį, kuriuo siekiama mažinti atliekų skaičių, daugiau jų perdirbti ir naudoti mažiau išsenkančių šaltinių, atliekų šalinimo sąvartynuose turi būti palaipsniui atsisakyta iki 2030 m. (pvz. diegiant naujas atliekų perdirbimo technologijas), o jų šalinamas kiekis neturėtų viršyti net 10 procentų.
Sprendžiant klausimą dėl po MBA liekančių degiųjų atliekų, Aplinkos ministerija nusprendė deginti jas šilumos ir elektros energijos gavybos tikslais, tam įrengiant dvi papildomas kogeneracines jėgaines Vilniuje ir Kaune (viena jau veikia Klaipėdoje, administruojama Suomijos kapitalo įmonės „Fortum Lietuva“). Atrodytų, kad vienu šūviu nušaunami du zuikiai – išsprendžiamas atliekų tvarkymo klausimas ir tuo pačiu šiluma aprūpinami du didžiausi Lietuvos miestai. Sprendimas ieškoti pigiausio šilumos energijos tiekimo varianto, apgalvotai ir efektyviai panaudojant prieinamas atliekų tvarkymo galimybes, yra sveikintinas, tačiau kodėl nuspręsta nepasinaudoti kitomis atliekų panaudojimo alternatyvomis, taikomomis pasaulio praktikoje?
Pavyzdžiui, Akmenės cemento gamykla galėtų per metus deginimui sunaudoti dešimtis tūkstančių tonų degiųjų atliekų; jas galima naudoti ir kitose pramonės šakose. Tokių alternatyvių sprendimų paieška tampa itin svarbi įvertinus tai, kad naujosios kogeneracinės elektrinės neišvengiamai konkuruos su mažosiomis biokuro jėgainėmis, taip pat gaminančiomis šilumos energiją. Adekvačiai neįvertinamos ir naujų atliekų perdirbimo technologijų diegimo galimybės, dėl ko galėtų sumažėti iki šiol neperdirbtų atliekų kiekiai.
Šiuo metu Kazokiškėse laikoma apie 23 tūkst. tonų degiųjų atliekų, o Vilniaus MBA teritorijoje saugoma dar apie 5 tūkst. tonų, tačiau artėjant laikinojo sprendimo terminui, naujas sprendimas vis dar nerastas ir nepasiūlytas. Nei UAB „Energesman“, nei VAATC Kazokiškių sąvartyne neįrengus specialiai degiųjų atliekų laikymui pritaikytų aikštelių ir neatlikus poveikio aplinkai vertinimo (PAV), lemiamą žodį dėl tolesnių veiksmų turi tarti Aplinkos ministerija, kurios pozicija šiuo metu dar nėra visiškai aiški. Abejonių kelia ir galimybės Kazokiškių sąvartyne toliau saugoti tokias atliekas be papildomų procedūrų.
Situaciją galimai galėtų išspręsti naujosios kogeneracinės jėgainės Vilniuje ir Kaune. Deja, šių jėgainių, galinčių deginti degiąsias atliekas, statybų darbai vėluoja – projekto įgyvendinimo terminas su kiekvienu už jėgainių statybas atsakingos „Lietuvos energijos“ įmonių grupės atstovų viešu pareiškimu yra nukeliamas vis tolyn į ateitį. Dabar kogeneracines jėgaines planuojama pastatyti tik 2019 m. (Vilniuje) ir 2020 m. (Kaune), o iki tol saugotinos degiosios atliekos pagal galiojantį Atliekų tvarkymo įstatymą privalės būti pašalintos sąvartyne.
Kogeneracinių jėgainių statybos finansavimo šaltiniai nėra užtikrinti. Nors šiuo metu yra rengiamos paraiškos ES lėšoms jėgainei Vilniuje gauti, parengta ir pateikta paraiška dar negarantuoja, kad reikiamos lėšos tikrai bus gautos. Negana to, degiųjų atliekų šalinimas gali pažeisti ES keliamus reikalavimus atliekų perdirbimo rodikliams. Atrodo, kad šiuo metu krypstama link sprendimo šalinti susikaupusias degiąsias atliekas sąvartyne, tačiau tam galimai reikalinga VAATC turimo taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimo pataisa, kurią turi išduoti Aplinkos ministerijai pavaldi Aplinkos apsaugos agentūra. Kur tiksliai stabdomas sprendimų priėmimas – nežinia.
Buvusios kadencijos Aplinkos ministerija Vilniaus MBA gamyklai suteikė išimtinį leidimą po apdorojimo likusias degiąsias atliekas laikinai (pusę metų) saugoti Kazokiškių sąvartyne ir nurodė sąvartyną eksploatuojančiam VAATC parengti visus tolesniam tokių atliekų saugojimui reikalingus dokumentus. Deja, laikas bėga, o būtini dokumentai patys savaime nepasirašo. Kita vertus, Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius teigia, kad tai Aplinkos ministerija ilgai delsė priimti sprendimą dėl po apdorojimo likusių degiųjų atliekų saugojimo ir (arba) šalinimo. Atsakomybė iš dalies krinta ir ant Vilniaus MBA gamyklą valdančios UAB „Energesman“ pečių, kadangi degiųjų atliekų deginimu turi rūpintis MBA gamyklos operatorius.
VAATC atstovų teigimu, degiųjų atliekų laikymui aikštelių nereikia - esą Kazokiškėse jie tvarkosi labai gražiai ir aplinkai nekenkia, o aikštelių įrengimas pabrangintų atliekų tvarkymą mokesčių mokėtojams. Didžiausia VAATC akcininkė Vilniaus savivaldybė antrina, kad aikštelės įrengimas reikštų brangesnį atliekų tvarkymą mokesčių mokėtojams, o dabartinės degiųjų atliekų laikymo sąlygos Kazokiškėse atitinka visus aplinkosaugos reikalavimus. Atrodo, kad kiekvienas iš atsakingų subjektų ieško kaltesnių už save, tačiau tai nesprendžia problemos, jog šiuo metu Vilnius vėl susiduria su deginimui tinkamų atliekų pertekliumi, kuris kaupiamas, bet nedeginamas, nes nėra kur to daryti, todėl esame priversti šį „turtą“ saugoti sąvartynuose. Išsamiausi šiuo metu svarstomos problemos sprendimai yra minėtų kogeneracinių jėgainių statybos projektai, tačiau niekas nežino, ką derėtų jų laukiant.
Tačiau galbūt dviejų papildomų kogeneracinių jėgainių Lietuvai ir nereikia? Trijų kogeneracinių jėgainių metiniai atliekų deginimo pajėgumai pagal dabartines prognozes siektų 600 tūkst. tonų. Gerokai sunkiau yra prognozuoti, su kokiais atliekų kiekiais tvarkysimės iki 2030 metų ir po jų,
Kiek tikėtinas yra atliekų trūkumas ir jo dengimas importu? Metinis deginimui tinkamų pramoninių atliekų srauto dydis Lietuvoje niekam nėra gerai žinomas dėl visiško atsakingų institucijų nesusikalbėjimo.
Šakėmis ant vandens parašytas ir metinis komunalinių atliekų kiekis, o atsakingos institucijos kaskart pateikia vis kitokias prognozes. Pavyzdžiui, vienu atveju Aplinkos ministerija kalba apie 300 tūkst. tonų per metus, kitu – 450 tūkst. tonų, o trečiu jau apie 390 tūkst. tonų. Dar sunkiau numatyti, kokius skaičius matysime 2030 metais, juo labiau, kad niekas gerai nežino, kaip suveiks ir kokias pasekmes turės ekologinis Lietuvos piliečių sąmoningumas bei inovacijos atliekų perdirbimo technologijose. Dėl ko tikrai galima neabejoti - tai, kad vienoks ar kitoks deginimui tinkamų atliekų kiekis tikrai liks.
Anot „Lietuvos energija“ atstovų, degiųjų atliekų srautas visuomet bus pakankamas, todėl dabartinių degiųjų atliekų saugojimas ilguoju laikotarpiu neturi didelės reikšmės. Jų teigimu, kogeneracinės jėgainės šią degiųjų atliekų pertekliaus problemą išspręstų atliekas paimant iš sąvartynų, kartu sudeginant ir saugomas degiąsias atliekas. Belieka tik sugalvoti, kaip jos turėtų būti tvarkomos iki tol. Nieko konkretaus negalima pasakyti ir apie galimo perdirbimo rezultatyvumą, nes verslas yra dinamiškas ir gali netikėtai rasti patrauklių alternatyvų atliekų tvarkymui. Juo labiau, kad būdų iš perdirbtų atliekų uždirbti tikrai yra ir tai daug patraukliau negu dar patiems primokėti už deginimą kogeneracinėse jėgainėse. Kokiu keliu verslininkai pasuks, abejonių nekyla.
Tuo tarpu privataus verslo ir kai kurių institucijų pastangos ieškoti degiųjų atliekų saugojimo vietų kiekvienai savivaldybei kelia nerimą dėl neaiškios tolesnės šių atliekų ateities. Bandymai suderinti atliekų perdirbimo įrenginių projektus paskęsta nesibaigiančiose derinančiųjų institucijų teikiamų projektų pastabose.
Apie atliekų energetinę vertę girdime įvairias nuomones, aiškaus atsakymo kol kas niekas negali duoti, o į svarbius susitikimus nekviečiamas nė vienas Lietuvos MBA gamyklų atstovas. Keisčiausia, kad taip buriant iš kavos tirščių žadama priimti valstybiškai svarbius sprendimus, skirti dideles valstybines investicijas į dvi kogeneracines elektrines, kurios degindamos ne tik degiąsias atliekas, bet ir biokurą, įsitrauktų dar ir į konkurencinę kovą su jau veikiančiomis mažosiomis privačiomis biokuro katilinėmis.
Galimas jų sužlugdymas tokioje konkurencinėje terpėje būtų visiškai neracionalus ir neteisingas. Esu įsitikinusi, kad dėl galimų pasekmių savo žodį turi tarti Konkurencijos taryba. Galiausiai, niekas negali pasakyti, kokių pasekmių sulauksime investuodami ES paramos lėšas į kogeneracinės jėgainės Vilniuje statybas, kartu privačiomis lėšomis padengdami pusę Kauno jėgainės statybų išlaidų, pavyzdžiui, Europos Komisijai priimant sprendimą dėl ES paramos dydžio. Juo labiau, kad parama iš energetikos sektoriaus taip pat galimai nebus skirta, o pati Europos Komisija atliekų tvarkymą Lietuvoje įvertino kaip problematišką ne tik dėl per didelio atliekų išvežimo į sąvartynus kiekio, bet ir naujų numatomų atliekų deginimo pajėgumų dėl ko, tikėtina, iki 2020 metų rizikuojame nepasiekti 50 proc. europinių atliekų perdirbo tikslų.
Jau nekalbu apie tai, kad atliekų deginimo gamyklos, įsijungdamos į konkurencinę kovą su mažosiomis biokuro katilinėmis, paverstų Kauną Europos atliekų importuotoju, nes atliekų, panašu, tikrai nebeužteks. Taip bus pademonstruotas ir eilinis neūkiškumo bei lėšų švaistymo pavyzdys didelius valstybės pinigus iššvaisčius į rūšiavimo, atpiginsiančio atliekų tvarkymą sritį, ją dar labiau pabranginant per pigesnę šilumos gamybą (klausimas ar ne mažiau atpigsiančią, nei pabrangs pats šiukšlių tvarkymas).
Gyva lieka viltis, kad ilgėjančios dienos apšvies už šią problemą atsakingų žmonių protus, ir trečdaliui Lietuvos gyventojų nebus dar kartą nutrauktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimas. Galime tik tikėtis, kad atliekų sektoriaus vargai pasibaigs su naujos aplinkos ministerijos valdžios kompetencijos sugrįžimu.