Gal todėl čia nebeliko jokios politikos, tik meilės ir neapykantos santykiais grįsti santykiai, jokios opozicijos – tik keli dar neišprašyti disidentai, nuo kurių praeiviai pereina į kitą gatvės pusę, tarsi nuo kokio pavojingo užkrato nešiotojų.
Anądien smagiau pasijuokiau, kai keli naujienų portalai ir „Info TV“, pranešdami žinią apie tai, kad Kauno apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, atliko patikrinimą dėl galimai neteisėtai aptverto valstybinės žemės sklypo ir tvenkinio Druskininkų mieste, prie mero Ričardo Malinausko namo, susipainiojo tarp skirtingų sodybų tvorų ir skandalų. Vieni tai susiejo su Vijūnėlės dvaru, kiti rodė mero sodybą Latežeryje.
Jei jau patyrusiems žurnalistams taip sudėtinga atrinkti, dėl kurios abejotino teisėtumo statybos teismai dar tik prasideda, o kurią jau nuspręsta griauti, tai ką jau kalbėti apie paprastą druskininkietį, girdintį apie tuos skandalus jau ketvirtus metus iš eilės. Sensacingos publikacijos perskaitomos ir vėl užsimiršta, teismai išnagrinėja bylas, bet jos apskundžiamos aukštesnei instancijai, o visagalis ir nepažeidžiamas meras tebesėdi savo bokšte po vėliava juokdamasis iš savo kritikų. Todėl, kad, būdamas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu, pats sau pasirašė tiesioginius merų rinkimus įteisinančias Vietos savivaldos įstatymo pataisas.
Tuometiniai Seimo nariai klusniai jas patvirtino, nes kiekvienas prisimena, kad netruks ateiti rinkimai, reikės kandidatuoti vienmandatėje apygardoje, o ten be vietinės valdžios paramos liksi kaip įtakingų užtarėjų neturintis našlaitis konkurse į pareigas valstybės tarnyboje.
Dabar tenka pripažinti, kad bet kokios pastangos sutramdyti savivaldybėse įsitvirtinančius carus panašios į donkichotišką kovą prieš vėjo malūnus. Kartą laimėję tiesioginius rinkimus merai atėjo visiems laikams, ir jokie skandalai jų neišvers, jei tik patys neleis oponentams lipti ant galvos bei negailės mokesčių mokėtojų pinigų savo įvaizdžiui formuoti.
Neidealiame mieste arba rajone užsiimti opozicine vietinei valdžiai politine veikla gali tik savižudžiai arba ekstremalių nuotykių pasiilgę pensininkai. Nes susirasti darbą arba sukurti savo verslą opozicijos politikui nepavyks. Per mažomis galiomis nuolat besiskundžianti savivalda turi neribotas galimybes, nepažeisdama jokių įstatymų, padaryti taip, kad opozicijos politikų verslai patirtų problemų, o įmonių, kuriose jie bando darbintis, savininkai patys susiprastų, jog neverta taip apsunkinti savo gyvenimo.
Jeigu Seimo opozicija dar gali sulaukti kadencijos pabaigos gaudama algas ir dotacijas iš biudžeto partinei veiklai, tai iš provincijos savivaldybių tarybų nariams mokamų kišenpinigių dar niekam nepavyko išgyventi. Pernykštis kelių Seimo narių siūlymas suteikti savivaldybių mažumų lyderiams vicemerų statusą bei algas buvo atmestas, nes stiprios, uždavinėjančios nepatogius klausimus opozicijos savivaldoje niekam nereikia. Kaip nereikia ir tikros daugpartinės demokratijos bei nepriklausomos nuo politikų vietinės žiniasklaidos.
Investuotojams taip pat patogiau sukirsti rankomis su vienu vietiniu patvaldžiu, negu veltis į diskusijas su tarpusavyje besiginčijančiomis savivaldybės tarybos frakcijomis. Geriau pasidalinti pelnu ir už tai gauti neoficialias garantijas, kad konkurentų atėjimas į rinką bus apsunkintas, negu sąžiningai žaisti laisvoje rinkoje. Tada galima mokėti čiabuviams minimalias algas ir puikuotis mecenatų titulais.
2015 metais savivaldos rinkimai tebuvo įžanga į Lietuvos pasidalinimo procesą, kuris turėtų užsibaigti 2019 metais. Partijų pavadinimai ir nepartinių visuomeninių judėjimų pavadinimai jau neturi jokios reikšmės – formuojasi viena Regionų partija, primenanti taip vadintą ikimaidaninės Ukrainos oligarchų politinį susivienijimą.
Nepartinių savivaldybininkų koalicija su valdančiąja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir jų visų remiamo kandidato pergalė 2019 metų Prezidento rinkimuose užbaigs liberaliosios daugpartinės demokratijos laikotarpį, kaip 1926 metais perversmas užbaigė jį tarpukario Lietuvoje.
„Mūsų karas bus ilgas ir sekinantis, tai tik įspėjamasis šūvis. Nesileiskite suklaidinama mano gerų manierų“, – sakė senstelėjęs KGB majoras Karzofas Šaltojo karo laikų detektyviniame seriale „Jessica Fletcher“ („Murder, She Wrote“, 1984 m.).
Kažką pakeisti daugelyje užvaldytų Lietuvos savivaldybių jau vėlu. Visi, kas dar turėjo valios priešintis tam užvaldymui, išsekinti ilgo ir sekinančio karo, emigravo į sostinę arba užsienį. Kiti palūžo ir išsižadėjo svajonių apie laisvę, kad galėtų ramiai auginti vaikus, dirbti ir gyventi, atiduodami „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“ – reguliariai viešai pademonstruodami meilę valdžiai.