Ko vertos visos tos gražios kalbos apie vidinę demokratiją, visuotinių pirmininko rinkimų svarbą, vakarietišką stilių, apmąstytus konservatizmo principus ir krikdemiškas vertybes? Užpernai Gabrielius Landsbergis tapo partijos pirmininku, nes daugelis partiečių rinkosi šventą pavardę. Na, dar galbūt prisidėjo vyresnio amžiaus žmonėms būdingi sentimentai pažangiam jaunimėliui.

Viskas. O gal įsivaizduojate, kad čia buvo idėjinis, gerai apgalvotas pasirinkimas? „Permainų pergalė”, kaip sakė Landsbergis po pirmojo Seimo rinkimų turo? „Nuosaikusis konservatizmas”, kaip kad jis apibūdina savo sunkiai apčiuopiamą politinę pasaulėžiūrą? Baikit, nemanau. Tiesiog Landsbergio partija, kaip ir anksčiau. Nieko naujo. Išskyrus tai, kad atsirado feisbuko rinkėjų būrys ir Live@CoffeeInn appsas politikos paaugliams ir hipsteriams.

Konservatizmui Lietuvoje nesiseka. Ši politinė pasaulėžiūra labai sunkiai skinasi kelią į jos vardu kažkada pasivadinusią partiją. Dabartinis TS-LKD pirmininkas nėra nei konservatorius, nei krikdemas, nei liberalas, kad ir ką apie tai sakytų jis pats (sako – „aš nuosaikusis konservatorius”) arba jo oponentai (sako – „jis liberalas”).

Landsbergis yra geras, protingas, komunikabilus eurobiurokratas. Jei politinė pasaulėžiūra jam bent kiek svarbi, jis sugeba tai neblogai paslėpti. O kadangi slėpti tokį dalyką būtų beprasmiška, peršasi išvada, kad tos pasaulėžiūros – pakankamai artikuliuotos – išvis nėra arba ji prisimenama tik iš reikalo.

Dabartinis TS-LKD pirmininkas nėra nei konservatorius, nei krikdemas, nei liberalas, kad ir ką apie tai sakytų jis pats (sako – „aš nuosaikusis konservatorius”) arba jo oponentai (sako – „jis liberalas”). Landsbergis yra geras, protingas, komunikabilus eurobiurokratas.
V. Laučius

„Nuosaikusis konservatorius”? Būti nuosaikiam prasminga tada, kai tavo pažiūros ir idėjos smarkiai kertasi su vyraujančiomis visuomenės gyvenimo normomis ir vertybėmis. Tarkime, JAV teisės teoretikas George’as Anastaplo yra nuosaikus konservatorius: kaip tikras konservatorius jis mano, jog televizija daro labai daug žalos ir ją reikėtų išvis uždrausti, bet, būdams nuosaikus, nepuola aršiai kovoti už tokį draudimą.

Nuosaikumas nėra pasaulėžiūrinė charakteristika: tai elgesio modelis, santūri laikysena, bet ne politinių pažiūrų turinys. Kai Landsbergis sakosi esąs „nuosaikus konservatorius”, prisimenu Algirdo Brazausko išaiškinimą, kad socialdemokratija yra tas pat, kas liberalizmas, tik iki tam tikros ribos. Tokia, žinote, nuostabi prisitaikėliškumo formulė: nebūtina vadovautis socialdemokratine pasaulėžiūra, galima būti tiesiog liberalais, bet nuosaikesniais už liberalus. Landsbergio „nuosaikumas” šiuo atžvilgiu kažkuo panašus: jo „nuosaikusis konservatizmas” yra iki tos ribos, ties kuria jis pradeda kirstis su liberalizmu. Toliau eiti nevalia.

Toliau eina tik tokie „mišraine” senelio išvadinti kandidatai į partijos pirmininkus, kaip Žygimantas Pavilionis ir Paulius Saudargas. Jie turi politines pažiūras. Saudargas – nuoseklus krikdemas su savitu partijos ateities matymu. Pavilionis – krikdemas ir valstybininkas, sugebantis mąstyti labiau politinėmis, o ne biurokratinėmis kategorijomis.

Galbūt šiuo požiūriu kiek arčiau G. Landsbergio būtų Mykolas Majauskas. Jie abu laikomi liberalesniais kandidatais. Tačiau Majauskas ne tiek pretenduoja į pirmininkus, kiek siekia pasinaudoti pirmininko rinkimais savo pažiūroms propaguoti. Jis sudaro įspūdį kandidato, kuriam politinės pažiūros svarbesnės nei garsią pavardę turinčiam rinkimų favoritui. Taip pat akivaizdu, jog jis tęsia buvusio pirmininko Andriaus Kubiliaus politinę kryptį, kuri atrodo tikrai geriau už tuščius atsinaujinimo šūkius.

Vis dėlto esminė takoskyra yra tarp Landsbergio ir jo krikdemiškų oponentų. Europos dešiniesiems pastaruoju metu nesutariant dėl Angelos Merkel liberalios politikos vertinimo, Landsbergis sako palaikąs Vokietijos kanclerės poziciją, o Pavilionis ir Saudargas – ne. Pavilionio teigimu, iš Donaldo Trumpo kai kuriais klausimais turime imti pavyzdį ir galime teigiamai vertinti tam tikras jo politines nuostatas. Live@CoffeeInn auditorija, savo ruožtu, iš Trumpo sugeba tik šaipytis ir linksminti vienas kitą klounų vertais įrašais socialiniuose tinkluose.

Kodėl Merkel ir Trumpo vertinimas – labai svarbus? Todėl, kad šie du politikai atstovauja dviem skirtingiems požiūriams į suverenitetą, saugumą, sienas, islamiškąjį radikalizmą ir nelegalią migraciją. Kad ir kokios įtikinamos būtų antipatijos Trumpui kaip populistui, būtent jo požiūris minėtais klausimais yra konservatyvus, o Merkel pozicija – sentimentalaus kairiojo liberalizmo politinė išraiška, nors ji ir vadovauja dešiniajai, krikdemais besivadinančiai partijai.

Vidaus politikoje taip pat matyti svarbi takoskyra. Landsbergis taip karštai siekė koalicijos su liberalais, kad net pamiršo paklausti pačių liberalų, ar jiems jos reikia ir ar jie nori turėti reikalų su jo vadovaujama TS-LKD. Savo ruožtu Pavilionis ir Saudargas linkę paremti „valstiečius”, kurių lyderis Ramūnas Karbauskis ir nemaža dalis frakcijos Seime yra ganėtinai konservatyvių pažiūrų ir labiau nei liberalai turėtų tikti į partnerius Lietuvos konservatoriams-krikdemams.

Pavilionio ir Saudargo oponentai sako, kad šių dviejų kandidatų orientavimasis į vadinamąjį dešinįjį populizmą partijai bus žalingas. Tačiau tas dešinysis populizmas, naujoji dešinė, kuria jie taip baisisi ir iš kurios tyčiojasi, laimi rinkimus bei referendumus Europoje ir Amerikoje kaip tik todėl, kad senoji dešinė, visur nukairėjusi ir nuliberalėjusi, praradusi ideologinį tapatumą, nebeatstovauja didelei dešiniojo elektorato daliai. Tereikia pažvelgti į akis tiesai, kad ir kaip ji nepatiktų ir skaudintų.

Dešinysis populizmas, naujoji dešinė, kuria jie taip baisisi ir iš kurios tyčiojasi, laimi rinkimus bei referendumus Europoje ir Amerikoje kaip tik todėl, kad senoji dešinė, visur nukairėjusi ir nuliberalėjusi, praradusi ideologinį tapatumą, nebeatstovauja didelei dešiniojo elektorato daliai. Tereikia pažvelgti į akis tiesai, kad ir kaip ji nepatiktų ir skaudintų.

Deja, nemažai Landsbergį palaikančių partiečių gyvena alternatyvioje tikrovėje. Vieną jos gyventojų dalį sudaro vyresnio amžiaus TS-LKD partiniai kariai, kuriuos į pirmininko rinkimus veda ištikimybė patriarcho pavardei ir didybei. Kita dalis – informacinio burbulo, kurį pučia indoktrinuota žiniasklaida, akademija ir kiti nuomonės formuotojai, aukos, įstrigusios viešosios erdvės ideologinių madų spąstuose. Tai pirmiausia jaunimas, mėgstantis politinius spektaklius su jaunais, kaip Landsbergis ir Remigijus Šimašius, lyderiais pagrindiniuose vaidmenyse. Jie keikia Trumpą, „Brexit” ir Lietuvos „valstiečius”, nes tai madinga, ir kažkuo primena komjaunimo aktyvistus, nes tai Lietuvoje, matyt, dar ilgai bus trapu ir amžina.

Ką visa ši publika turi bendra su konservatizmu? Apie tai, kuris kandidatas būtų naudingesnis TS-LKD kovoje dėl partijos vietos po saule, tegu galvoja pati partija, tai grynai jos reikalas. Bet jei kalbame apie Lietuvos partinės sistemos brandą ir rinkėjų pasaulėžiūrinio pasirinkimo galimybes, tai norėtųsi matyti konservatorius, kurie nėra tik „nuosaikūs” nežinia kas, ir socialdemokratus, kurie nėra tik „liberalai iki tam tikros ribos”.

Po 27 nepriklausomybės metų kažkaip norėtųsi rinktis iš politinių pasaulėžiūrų, o ne kaip anksčiau – iš Landsbergio, Brazausko, Pakso, Paulausko, Uspaskicho ir Valinsko partijų. Šiuo atžvilgiu konservatoriams tikrai labai reikia žadėtų permainų.