Mūsų gyvenimas vyksta pagal visuotinai sutartas taisykles ir moralės normas, kurias, matyt, kiekvienas iš mūsų irgi individuliai apsibrėžiame, suprasdami bendražmogiškas vertybes. Svajojam apie tobulą pasaulį, kur nebūtų karo, nebūtų mušami vaikai, nebūtų apgaulės, išsikerojusios korupcijos ir daugybės dalykų, kurie mūsų dienas daro tamsesnėmis, nei jos galėtų būti. Ir klausimas, kiek nuo mūsų pačių priklauso, kad šviesos būtų daugiau? Negerovių skalė yra tokia plati, kad mums nepavyks vienu veiksmu išspręsti visų pasaulio konfliktų, pamaitinti visus alkstančius ar pagydyti visus ligonius. Bet vis tik, yra dalykų, kur užtektų mažytės mūsų pastangos, kuri atneštų pokytį.
Neabejoju, kad daugybės mūsų šalies problemų priežastis – baimė. Pritrūksta drąsos pasakyti, užstoti skriaudžiamą, sudrausti, kai veikiama ne pagal taisykles. Žmonės bijo, nes puikiai žino atvejus, kai pasiskundus ne tik, kad situacija nesikeičia, bet atgalios gauni grasinimų, atleidimą iš darbo ar dar kokių sankcijų. Bet, rodos, bijoma ir paprastesniuose, kur kas mažesniuose dalykuose. Tai kada sąžinė stipresnė už baimę?
Kai po spektaklio rūbinėje visi stovi eilėje prie paltų, beveik visada atsiranda vienas kitas labiau skubantis ir be atsiprašymo lendantis be eilės. Ką žmonės galvoja? Vieni nepastebi, kiti pastebi, ir mano – ai, tai nieko tokio, kur jau mes visi nuskubėsim, treti mato ir kankinasi – sudrausminti ar ne, nes gal palaikymo iš kitų negausiu, gal užlindęs taip žodžiais išvanos, kad geriau nuotaikos nesigadinti. Bet čia ne apie tai, ar mes eilėje užtruksim papildomas 30 sekundžių, čia apie požiūrį – kad nėra laikomasi paprastųjų taisyklių, o tie, kurie laikosi, bijo papriekaištauti.
Kas gali paneigti, kad tie, kurie lenda be eilės yra linkę ir į kitus „smulkius“ taisyklių pažeidimus? Neseniai buvo atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad Pavilnių ir Verkių parkuose iš patikrintų 239 sklypų, 155-ių savininkai tvorą yra pastūmėję į valstybinę žemę. Kitaip tariant – užsitvėrė ten, kur nepriklauso. Jau girdžiu, kaip yra sakančių – „betgi nieko tokio, ten vis tiek niekieno miškas ar pieva, čia tik pora metrų“. Betgi ne apie metrų kiekį (tiesa, vienas sklypas padidėjo 10 arų), apie principą – ar yra normalu naudoti tai, kas nėra tavo? Ar būtų normalu išeiti iš kavinės nesusimokėjus, gal jei išgėrei tik už du eurus, tada nieko tokio?
Tai kaip vis tik yra su moralinėm ribom ir neteisingumo toleravimu? Ar esame drąsūs kalbėdami abstrakčiai ir ar vis tik nebijome ir konkrečius atvejus įvardinti valstybinėse įmonėse, pamatyti, kaip viešieji pirkimai vyksta, pavyzdžiui, vieno ar kito miesto kolegijoje? Ar matydami neįgaliojo vietoje statomą automobilį, kuriam ten nepriklauso būti, tik fotografuojame ir dedame į feisbuką, ar šalia to patys sudrausminam pažeidėją? Ar talžantis kažkam už sienos užsikemšam ausis ir pasigarsinam radijo aparatus? O gal pasitelkę daugiau nesibaiminančių kviečiame pagalbą ar net patys beldžiam į duris ir sakom – mes girdim ir matom. Juk viešumas, bendruomenės požiūris ir netoleravimas gali būti pats stipriausias ginklas prieš visuotinių taisyklių laužymą, korupciją bei smurtą.
Puikiai suprantu, kad drąsą prieš didelį blogį sąlygoja keli dalykai: tvirti įsitikinimai, didelis visuomenės palaikymas, alternatyvos – kai dėl aiškios pozicijos pagrasinus išmesti iš darbo, turėsi kitą galimybę. Daugeliui sunku nelikti nuošalyje būtent dėl pastarųjų dviejų komponentų.
Išgyvendinus baimę ir abejingumą, sustiprinus supratimą apie taisykles ir moralinius principus įstatymai būtų kur kas geriau įgyvendinami, jų gal net mažiau reikėtų. Lietuvos visuomenė pajėgi susitelkti prieš blogį ir neteisybę, ne sykį tai matėme savo istorijoje.
Tad išnaudokime tą drąsos užtaisą ir paprastesniuose dalykuose kasdienybėje. Nepasiduokime ir nenusukime akių į šalį, neapsimeskime, kad negirdime, nežiūrėkime pro durų plyšį – nebijokime atverti durų dėmesingumui ir rūpesčiui kitais. Rasos drąsa prieš baimę ir yra tas pavyzdys, kai sąžinės balsas tampa dar stipresnis, nes pasitelkiamas viešumas ir vieni kitų palaikymas. Mes patys ir esame atsakingi už sveiką visuomenę ir drąsią ateities Lietuvą.