Pasipiktinęs senatorius Johnas McCainas pareiškė, kad nėra dorovinio lygiavertiškumo tarp skerdiko, smogiko, KGB pulkininko ir JAV – tos šalies, kurią Ronaldas Reaganas vadindavo spindinčiu miestu ant kalvos. Apie dorovinį lygiateisiškumą esą gali kalbėti tik žmonės, kurie yra siaubingai neinformuoti arba stulbinančiai šališki. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje ir įtakingas apžvalgininkas Michaelas McFaulas sakė, kad negalima lyginti, kaip kovoja mūsų kariai ir Rusijos, kurie Aleppo mieste vykdė nusikaltimus prieš žmoniją. Be to, JAV vadovai nenuodija politinių oponentų. Net Senato vadovas respublikonas Mitchas McConnellas pareiškė, kad nėra jokio dorovinio lygiavertiškumo: „Nors neketinu kritikuoti kiekvieno prezidento pasisakymo, aš manau, kad Amerika yra išskirtinė.“

Sunku nepritarti Trumpo kritikams. Opozicijos politikai JAV neturi rūpintis dėl savo saugumo. Jie nebus žudomi, nebus nunuodijami, nebus nuteisti kalėti dėl politinių priežasčių. Kaip rodo abu karai Čečėnijoje ir dabartinė intervencija Sirijoje, Rusijos karinė doktrina nepaiso nei tarptautinės teisės, nei teisingo karo normų. Civiliai dažnai tampa tiesioginiais taikiniais, vartojamos neproporcingos priemonės.
Sunku nepritarti Trumpo kritikams. Opozicijos politikai JAV neturi rūpintis dėl savo saugumo. Jie nebus žudomi, nebus nunuodijami, nebus nuteisti kalėti dėl politinių priežasčių. Kaip rodo abu karai Čečėnijoje ir dabartinė intervencija Sirijoje, Rusijos karinė doktrina nepaiso nei tarptautinės teisės, nei teisingo karo normų. Civiliai dažnai tampa tiesioginiais taikiniais, vartojamos neproporcingos priemonės.
Kęstutis Girnius

Per pastaruosius 40 metų JAV iš esmės laikosi karo taisyklių. Žūsta civiliai, bet ne dėl to, kad jie tiesioginiai taikiniai. Aukų sukėlę incidentai yra tiriami, o ne nuslėpiami, nors atsakingieji retai baudžiami. JAV kariai kovojo kitaip Vietname, vartojo nežmogiškus ginklus, kaip napalmą, įvedė vadinamąsias laisvo šaudymo zonas (free-fire zones), kuriose kiekvienas ten esantis žmogus buvo laikomas teisėtu taikiniu, nužudė daug civilių – ne tik niokojant kaimus, kaip My Lai, bet ir per vadinamąją Pheonix programą, kuria buvo siekiama identifikuoti ir „neutralizuoti“ Vietcongo pareigūnus ir šalininkus.

Apskaičiuojama, kad beveik 82 000 įtariamųjų buvo neutralizuoti, iš kurių nuo trečdalio iki pusės neteko gyvybės. Nuo Vietnamo laikų pakito JAV karių elgesys, bet kartais klausiama, ar JAV kovoja kitaip, ar tik kovoja kitus karus, būtent su lengvai įveikiamais, silpnais oponentais, kurie nesukelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Esu linkęs manyti, kad JAV kovoja kitaip.

JAV nėra Rusija. Bet tai nėra didelis pasiekimas. Tuo gali didžiuotis kone visos Europos šalys. Bepigu lyginti save su Rusija, nes lengva parodyti, kad esi labiau teigiama ir patraukli šalis. Svarbesnis klausimas – ar gali patenkinti griežtesnių patrauklios ar teigiamos šalies kriterijų. Su mažomis išimtimis beveik visi amerikiečiai tuo tiki, nes mano, kad jų šalis yra ypatinga. Verta įsidėmėti, kad komentuodami Trumpą, McCainas minėjo spindintį miestą ant kalvos, McConnellas JAV išskirtinumą. Abu tai darė spontaniškai, jie nebuvo skatinami to daryti. Toks JAV įvaizdis yra sudėtinė šalies politikų ir daugelio piliečių politinio genetinio kodo dalis. Mini JAV, mini ir jos nepalyginamąjį išskirtinumą.

Šitokie vertinimai tapę tokiais įprastais, kad į juos beveik nekreipiama dėmesio. Bet kaip reaguotume, jei A. Merkel panašiai kalbėtų apie Vokietiją, jei F. Hollande’as teigtų, kad Prancūzija yra nepakeičiama šalis? Tokios pastabos sulauktų šypsenos arba kritikos dėl nepagrįsto savimylos ir tuštybės proveržio. Vokiečiams ko gero būti priminta, kad tokios mintys grindė kelią naciams.
Nuo Vietnamo laikų pakito JAV karių elgesys, bet kartais klausiama, ar JAV kovoja kitaip, ar tik kovoja kitus karus, būtent su lengvai įveikiamais, silpnais oponentais, kurie nesukelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Esu linkęs manyti, kad JAV kovoja kitaip. JAV nėra Rusija. Bet tai nėra didelis pasiekimas. Tuo gali didžiuotis kone visos Europos šalys. Bepigu lyginti save su Rusija, nes lengva parodyti, kad esi labiau teigiama ir patraukli šalis. Svarbesnis klausimas – ar gali patenkinti griežtesnių patrauklios ar teigiamos šalies kriterijų.
Kęstutis Girnius

Šis amerikiečių savivaizdis nelieka be pasekmių, nes temdo kritiškumą ir stiprina polinkį teisinti ne taip lengvai pateisinamus veiksmus. Kaip minėta, JAV gerbia teisingo karo principus, nurodančius kurie kariniai veiksmai yra leistini. JAV tiesiog nepuola civilių gyventojų ir nekarinių objektų bei stengiasi laikytis proporcingumo, taigi nevartoti daug jėgos negu reikia teisėtam tikslui pasiekti. Nors JAV apskritai kovoja teisingai, ji kovoja per dažnai, pradeda karines operacijas, kurios nedera su tarptautine teise ir teisingo karo principais. Po šaltojo karo pabaigos JAV kovojo Irake, Bosnijoje, Serbijoje ir Kosove, Afganistane, Libijoje, puolė taikinius Jemene, Sirijoje, net Pakistane. Irako invazija buvo neteisėtas suverenios šalies, nors ir nuožmios diktatūros puolimas, pagrįstas ir pateisintas klaidingais, iš piršto laužtais „faktais“. Masiniai vakarų, deja, ne rytų, europiečių protestai primena, kad ne tik post factum matyta, jog karas neteisingas.

Nutarimas pulti Kosovą ir Serbiją irgi abejotinas. Teisingo karo teorija nurodo, kad karas turi būti paskutinė išimtis, reikia stengtis konfliktą išspręsti diplomatija, gal ūkiniu spaudimu. Bet derybose Rambouillet JAV iškėlė nepriimtinų reikalavimų, pvz., suteikti teisę NATO kariams laisvai keliauti po visą Serbiją. Henris Kissingeris tą derybinę poziciją pavadino provokacija ir dingstimi pradėti bombardavimą, o istorikas Christopher Clark, autorius vienos svariausių knygų apie pirmojo pasaulinio karo pradžią („The Sleepwakers“), pažymėjo, kad beveik visuotinai pasmerktas Austro-Vengrijos imperijos ultimatumas Serbijai 1914 m. buvo gerokai švelnesnis negu NATO ultimatumas Milosevičiui.
Prezidentas B. Obama buvo kritikuojamas dėl vadovavimo „iš paskos“, dėl akivaizdaus nenoro įvelti JAV į naujus karinius konfliktus, pvz. Sirijoje. Tokia nuostata yra svetima Trumpui. Būtų svarbu, kad jo kritikai jį sutramdytų. Bet nuogąstauju, kad užsienio politikoje jie gali pritarti jo šovinistiniam šūkiui „Padaryk Ameriką vėl didžią“ ir palaikyti naujas karines avantiūras.
Kęstutis Girnius

JTO Saugumo taryba pritarė Libijos puolimui, priimdama rezoliuciją įvesti neskraidymo zoną ir apsaugoti civilinius gyventojus. Bet NATO akivaizdžiai pažeidė rezoliucijos raidę ir dvasią, tęsė karinius veiksmus, nors valdžios pajėgos buvo visiškai sutriuškintos, juos nutraukė tik po to, kai Gadaffis buvo sumedžiotas ir nužudytas. Verta prisiminti, kad neprasidėjus antpuoliui, Dalia Grybauskaitė reiškė susirūpinimą, kad NATO kariniai veiksmai pažeis JT mandatą.

Kaip galingiausia pasaulio šalis JAV turi daugiau atsakomybės bei laisvės veikti. Reikia kovoti su tarptautiniu terorizmu, bet vargu ar kova būtų sėkminga be vadovaujančio JAV vaidmens. Bet svarbu klausti ar dronų ir specialiųjų jėgų antpuoliai visada pateisinami, ar jie pažeidinėja kitų šalių suverenumą, kiek jie dera su tarptautine teise. Prezidentas B. Obama buvo kritikuojamas dėl vadovavimo „iš paskos“, dėl akivaizdaus nenoro įvelti JAV į naujus karinius konfliktus, pvz. Sirijoje. Tokia nuostata yra svetima Trumpui. Būtų svarbu, kad jo kritikai jį sutramdytų. Bet nuogąstauju, kad užsienio politikoje jie gali pritarti jo šovinistiniam šūkiui „Padaryk Ameriką vėl didžią“ ir palaikyti naujas karines avantiūras.