Neretam bandžiusiam draugauti ar kovoti su šiuo augalu atėjūnu prireikė medikų pagalbos.
Sosnovskio barštis - vienas pavojingiausių augalų augančių Lietuvoje. Daug kas jau tai žino, tačiau kiekvienais metais atsiranda naujų šio augalo aukų, nudegintų jo sultimis, sukeliančiomis alerginę reakcija. Jei sudarinėti pavojingiausių Lietuvoje augančių augalų sąrašą, neabejitinai sosnovskis užimtų pirmą vietą jame. Visame augale esantis toksiškas alergenas furanokumarinas per augalo sultis patekęs ant žmogaus odos, reaguojant su saule, sukelia 1-3 laipsnio nudegimus, kurie sunkiai gyja ir yra labai skausmingi. Gyvuliams šis augalas ne toks pavojingas, nes jų odą nuo saulės reakcijos apsaugo kailis.
2015 m. Aplinkos ministerija sudarė sosnovskio barščio paplitimo Lietuvoje žemėlapį. Bendras jo augaviečių plotas sudarė keletą tūkstančių hektarų. Realybėje šie keli tūkstančiai hektarų jau yra išsiplėtę iki kelių dešimčių tūkstančių hektarų. Jei nesiimsime skubių ir efektyvių priemonių, pabrėžiu - nacionaliniu mastu - turėsime milžinišką galvos skausmą ne tik nedirbamuose šalies žemės lopinėliuose, bet ir miestuose. Kai kurie miestai jau suka galvas dėl šios problemos.
Šiek tiek apie patį invazinį sosnovskio barštį. 1936 m. pirmasis šį augalą Gruzijoje rado rusų botanikas Dmitrijus Sosnovskis. Augalas gali užaugti bemaž iki 5 metrų aukščio ir subrandinti iki 100 000 sėklų. Istorinių šaltinių teigimu, augalas iš Kaukazo regiono į Rusijos gilumą, Ukrainą, Baltarusiją ir Baltijos šalis paplito Stalino sprendimu, priimtu 1947 m. Beje, vėliau, išaiškėjus apie pavojingąsias šio augalo savybes, šis sprendimas pradėtas vadinti "Stalino kerštu". Sosnovskio barštis po naujas šalis platintas kaip maistinė medžiaga galvijams, iš kurio buvo gaminamas silosas (silosas – anaerobinėse (be deguonies) sąlygose fermentuoti žali augalai). Retkarčiais augalas naudotas ir kaip apsauginis barjeras šalia kelių esančių ganyklų gyvuliams sulaikyti nuo ištrūkimo iš ganyklų, bei apsaugoti ganyklas ar dirbamus plotus nuo laukinių gyvūnų. Iki šiol pasitaiko atvejų, kuomet žmonės šį augalą, nežinodami jo piktųjų savybių, savo daržuose augina dekoratyviniais tikslais.
Išaiškėjųs sosnovskio barščio blogosioms savybėms, augalas įtrauktas į invazinių augalų sąrašą. Pradėta kova su juo. Tačiau akivaizdu, jog ši kova pralaimima, futbolo žargonu - "į vienus vartus".
Šis invazinis augalas smarkiai plinta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl nedirbamos žemės. Jei atkreipėte dėmesį, dirbamoje žemėje, šio augalo ir su žiburiu nerasi, tačiau kai žemė nedirbama keletą metų, atsiranda puikiausios sąlygos vėjo atneštoms sėkloms sudygti. Bene labiausiai šiam augalui patinka pamiškės, pagrioviai, vietovės su apleistais pastatais, pakelės bei vandens telkinių pakrantės, ypač upių. Upių srovė sudaro puikiausias sąlygas sosnovskio sėklai nukeliauti dešimtis kilometrų. Dar viena savybė lemianti šio augalo gyvybiškumą - sėklų dygumas. Nors mokslinėje literatūroje nurodoma, jog augalo sėklos savo dygumo savybių nepraranda ir po 3-5 metų, tačiau yra praktinių pavyzdžių, kuomet sėklos sudygsta net ir po septynių metų! Tai reiškia, jog sunaikinus vieną augalą, jo vietoje užaugs kitas. Ir taip keletą metų iš eilės. Būtent dėl to, kovai su šia invazija reikia nusiteikti ilgam periodui.
Vis tik, intensyviai kovojant su šiuo augalu, galima pasiekti realių rezultatų. Dažniausi kovos būdai yra šienavimas, šaknų kasimas ir herbicidų naudojimas. Tačiau, netinkamai taikomos priemonės rezultato neatneša. Jei šienaujama per mažai, sosnovskio barštis net ir atžėlęs sugeba subrandinti sėklas ir toliau išlikti gyvastingas. Taip pat ir herbicidas, jei naudojamas netinkamomis oro sąlygomis, ar purškiamas per vėlai, neduoda jokio rezultato. Dar viena dažniausiai daroma klaida – per didelis herbicido kiekis. Nuo chemikalų žūsta tik viršutinė augalo dalis, o šaknys lieka gyvos ir netrukus vėl išleidžia naujus ūglius. Kita vertus, cheminių preparatų negalima naudoti prie vandens telkinių ir saugomose teritorijose, todėl čia turi būti naudojamas kompleksas kitų būdų.
Galima išnaikinti šį invazinį augalą, bet reikia tai daryti protingai, panaudojant visą sukauptą gerąją patirtį, kurios tikrai yra. Tačiau dar viena priežastis, kodėl kova su Sosnovskio barščiu yra labai sudėtinga – kaimynai. Pagrindinis seniūnų galvos skausmas yra privačios teritorijose, kuriose auga šis augalas. Jei galima pirkti priemones ar augalo naikinimo paslaugą valstybinėje žemėje, tai už valstybines lėšas naikinti barštį privačioje teritorijoje nevalia. Be protingų pastangų, kompleksinių priemonių ir sėkmingų patirčių turi būti taikomos ir politinės priemonės. Didesnis žemės mokestis, didinamos baudos už nesitvarkymą, iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos finansuojamos apsaugos priemonės privačių valdų savininkams ir t.t. Jei viename regione pasieksime pergalę prieš šią invaziją, tačiau gretimame nebus nieko daroma, tai tik laiko klausimas, kuomet iš apsileidusių kaimynų sosnovskis plis toliau.
Invazinės augalų rūšys Lietuvoje daro didelę žalą ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomikai. 12,5 mlrd. eurų - tiek kasmet Europos Sąjungai žalos pridaro invazinės rūšys. Tačiau vis tik svarbiausia žmogaus sveikata. Būtent todėl, pati pirmiausia invazinė rūšis, iš viso 35-ių invazinių Lietuvos augalų ir gyvūnų rūšių sąrašo, su kuria reikia kovoti nedelsiant, yra sosnovskio barštis. Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos privalo sudaryti bendrą darbo grupę ir Vyriausybei pasiūlyti sprendimo būdus visoje Lietuvos teritorijoje. Gal net skelbti ekstremalią situaciją, kas padėtų problemą spręsti iš esmės. Bet kokiu atveju, tai reikia daryti greitai, nes vienas pirmųjų, su pavasariu mus sveikins sužaliavęs sosnovskis.