Vis dar socialdemokratų pirmininko Algirdo Butkevičiaus protežė dideliu originalumu nepasižymi ir vagos krypties nekeičia. Iki pralaimėtų Seimo rinkimų apie gyvenime svarbią vietą užimantį pastovumą, vidinę harmoniją, pasitikėjimą ir ramybės jausmą postringavo A. Butkevičius ir jo žmona. Dabar – M.Sinkevičius.
Viltis miršta paskutinė. Jei M. Sinkevičius būtų išrinktas socdemų pirmininku, ką jau ką, bet ramybę jis kuriam laikui užtikrintų ne tik A. Butkevičiui. Bet vis dėlto. Kiek jaunojo Sinkevičiaus rinkiminiuose postulatuose tikrosios socialdemokratijos, kai žmonėms neramu, kai jie emigruoja, o negalintys emigruoti metasi pas Naisių stebukladarį, o partijos lyderiams nieko neskauda? Ir kai vienintelis solidarumo su dirbančiais ženklas yra tai, kad savo sužadėtinei nepirktų prabangios rankinės? Ir prabangi...tai čia kiek? 100 ar 200 eurų?
Arba... emigracija? Dabar, kai netyla kalbos apie skolas, emigrantus ir demografinę krizę, kaži kokie būtų socialdemokrato A. Palionio pasiūlymai dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo, kai ši problema po kelių metų vožtels visa jėga. Įsivežti ar susigrąžinti?
Bet jei jums netinka šie du auksinio jaunimo atstovai, partija turi trečią – Zigmantas Balčytis ir vėl bando savo šansą. Niekas labai nenustebtų, jei įpykę ant A. Butkevičiaus už prapiltus rinkimus, senieji socialdemokratai pasirinktų ramybę ir stabilumą iš seno A. Brazausko kadro rankų, nes jaunimas, žinot, tikrai mažiausiai galvos apie juos. Pavyzdys šalia, kitoje, nekenčiamoje partijoje, pas konservatorius.
Ir į kovą dėl partijos pirmininkų iššoka Gintautas Paluckas. Atidirbęs visuose partijos lygiuose ir netgi turėjęs nelaimės už viešųjų pirkimų sprendimus, kas buvo kvalifikuota kaip piktnaudžiavimas tarnyba, būti nuteistas.
Kas jis toks? Ogi niekas, jei partinį veikėją vertintume pagal tėvą, senelį, tetą, mamą ar nomenklatūrą. Bet, paradoksalu, G. Paluckas kone vienintelis toks partijos kareivis, iš apačios, sugebėjęs išaugti į lygiavertį kandidatą į partijos pirmininkus ne tik socialdemokratų partijoje. Reta išimtis iš taisyklės, pjaunančias pasitikėjimą vadinamosiomis tradicinėmis partijomis. Tačiau G.Paluckas neturi tėvo užnugario, jo tėvas nebuvo A. Butkevičiaus ministru vienoje pinigingiausių iki šių dienų – Susisiekimo – ministerijoje, todėl koalicijoje su valstiečiais ministras – M. Sinkevičius, o ne G. Paluckas. Juk jei statyti trampliną, tai saviems.
Konservatoriai irgi renkasi pirmininką, ir čia tarp kandidatų tikrų partinių kareivėlių – nė vieno. Ir iš kurios pusės žiūrėtum, darbiniai kareivėliai geriausiu atveju gali pretenduoti į pagalbininkus. Viršūnėse – nusileidę su parašiutais.
Profesoriui neįsakysi, ką daryti. Jo autoritetas partijoje – neginčijamas ir su niekuo nepalyginamas. Bet ar tikrai Vytauto Landsbergio autoritetas yra tai, kas yra partijai G. Landsbergis? Senelis – įgimta privilegija, o įgyti savų G. Landsbergis dar nespėjo. Kai įšoki į partiją vos prieš kelis metus ir tam, kad iškart taptumei pirmininku, kai Seimo rinkimų rezultatai nėra tokie, kokių galbūt daug kas tikėjosi, kai trūksta tiesiog gyvenimiškos patirties ir asmeninio svorio organizacijoje, tada prireikia senelio iškalbų partiečiams, simbolinių ginklų ir Manto Adomėno moderuojamų bendrų renginių Lietuvos regionuose.
Kitur – kitaip? Valstiečiuose – taip, nes ten ne partija, o politinis junginys, kol kas veikiantis tik todėl, kad turi didelę frakciją ir šiaip ne taip vis dar vienas su kitu kalbančius lyderius. Visose gelbėtojų partijose buvo kitaip – jos paprastai susiurbia tuos, kurie niekur kitur neberanda vietos.
O įpėdinių turi net ir liberalai.
Nesupraskite neteisingai – nieko keista, kad partijos senbuvių vaikai taip pat jungiasi į tą pačią politinę organizaciją ir su ja sieja savo ateitį. Bet kai palikuonių tiek daug partijų viršūnėse, kyla klausimas, ar jie tikrai tai „uždirbo“ patys.
Kur problema, klausite?
Jūs ir aš taip pat, visi mes labai daug tikimės iš lietuviškos politinės klasės, mūsų politinio elito, ypač jaunosios kartos. Bet tokia ji daug duoti negali. Norime atvirumo, skaidrumo, drąsos nesitaikstyti su negerovėmis. Kalbėti apie rinkėjų poreikius, o ne apie politinės klasės reikalus. Bet ką apie savo rinkėjų poreikius, pavyzdžiui, gali papasakoti nomenklatūros vaikai, kurie nėra matę vargo? Ar jiems skauda dėl Darbo kodekso taip, kaip skauda jų rinkėjams? O gal galite pasakyti, kodėl staiga Seime neliko opozicijos? Nė vienu klausimu? Didžiausia opozicija valstiečiams staiga tapo patys valstiečiai, kurie pasijuto netikėtai apgauti savo vieno iš lyderių ir pradėjo bruzdėti. Dešinieji, atrodo, tuo metu tiesiog sprendžia savo reikalus. Paprastai konformistiškai.
Jūs nenorite gelbėtojų, bet jų neišvengsi – blogas pavyzdys labai užkrečiamas. Niekas nenori juodai dirbti, nes tai tiesiog neapsimoka. O susiradus parašiutą – visai kitaip. Lietuviška taisyklė tokia, kad tradicinėse partijose parašiutai dalijami saviems. Gelbėtojai gi juos išskleidžia visiems norintiems, kad tik prisijungtų. Taip ir gyvenam. Nuo ...iki. Nes gyventi juk reikia.