Tačiau šiandien aš negėdinsiu ir nesmerksiu. Šiandien aš šaukiu jus sustoti akimirkai ir rasti savyje daug daug gailesčio ir krikščioniškos atjautos tiems žmonėms, mylintiems Rusiją, nes atjautos prireiks ne lašo ir ne stiklinės. Gailestį semsime kibirais. Mat tiems žmonėms yra blogai. Labai blogai. Jie – įbauginti, pasimetę, nulinės savivertės gyvenimo duženos, jiems sunku, jie jaučiasi išsigandę ir atstumti. Pagailėkime jų, nes ne jų yra dangaus karalystė, net ir žemiškasis pasaulis yra ne jų. Jie yra nuvažiavusio traukinio perone ir tik ką suprato, kad kito traukinio nebus ne tik šiandien, bet niekada.

Iš jų paniškos, zoologinės baimės šiuolaikiniam pasauliui atsiranda jų vergiškas dairymasis į praeitį, kurios gabesni žmonės atsisakė, nes visi, kas turi šiek tiek proto, žinių ir įgūdžių, turi pasirinkimą. Pasirinkimo neturi tik tie, kas moderniame pasaulyje nebereikalingi.

Tačiau šiandien aš negėdinsiu ir nesmerksiu. Šiandien aš šaukiu jus sustoti akimirkai ir rasti savyje daug daug gailesčio ir krikščioniškos atjautos tiems žmonėms, mylintiems Rusiją, nes atjautos prireiks ne lašo ir ne stiklinės. Gailestį semsime kibirais. Mat tiems žmonėms yra blogai. Labai blogai. Jie – įbauginti, pasimetę, nulinės savivertės gyvenimo duženos, jiems sunku, jie jaučiasi išsigandę ir atstumti. Pagailėkime jų, nes ne jų yra dangaus karalystė, net ir žemiškasis pasaulis yra ne jų.
Andrius Užkalnis

Rusija yra praeitis. Ne šiaip atsilikusi šalis, o konservuotas nevykusio eksperimento lavonas, kuriam vis prijungia lašines ir elektros laidus, ir jis vis dar gali judinti balzamuotas galūnes, vartyti akis ir kartkartėm garsiai persti. Eksperimentas buvo toks: prieš šimtą metų, 1917-ųjų rudenį, Rusijoje valdžią užgrobė ciniški, negailestingi, neturintys ką prarasti (ir todėl labai pavojingi) avantiūristai ir banditai. Pavadinę darinį darbininkų ir valstiečių valstybe, jie pusę valstiečių kuo skubiau išžudė arba numarino badu, darbininkams padarė šiuolaikinę vergovę, viską aptvėrė spygliuota tvora, kad niekas neišlakstytų, ir kartkartėm plėšikavo aplinkinėse valstybėse, o kitoms grasino atomine bomba. Iš esmės jie taip ir gyvena iki šiolei.

Savaime suprantama, kad gamtai ir normaliai žmogiškai tvarkai priešiškas darinys pats gyventi negali, todėl, kaip pašalpiniam piktybiniam asocialui reikia arba naujų pašalpų, arba greitųjų kreditų, arba lupti grotuvus iš pastatytų gatvėse automobilių, taip ir tokiai šaliai reikia nuolatinės naftos ir dujų dolerių lašinės, kad balzamuotas lavonas krutėtų ir net galėtų pabezdėti kokio nors ypatingo jubiliejaus proga, kai į Raudonąją aikštę išvelka daug ginkluotės ir ją rodo per televiziją, kad visi žinotų, kad pas banditus, nors teisybės ir nėra, bet į lempą žiebti galime bet kam, be jokių problemų.

Simboliška, kad to eksperimento šalyje visi pirmykščiai mojavimai kuokomis vyksta ne kur kitur, o didelėje aikštėje, kurios viduryje laikomas ir čiabuviams rodomas vyriausiasis šalies marinuotas banditas, kurį kasmet iš naujo išmirko sūryme ir laiko po stiklu kaip pavojingą jūros gyvį kokiame nors zoologijos muziejuje. Čiabuviai stoja į eilę, kad galėtų apžiūrėti marinuotąjį.

Tai kas gi gali žavėtis tokia šalimi ir sakyti, kad iš jos reikia mokytis? Tik tie, kam daugiau nieko nelieka. Panašiai nešvarumai ir fekalijos nubėga į kanalizaciją todėl, kad jų niekur daugiau juk nepilsi.

Jie dabar – kaip pirmykščiai žmonės, kuriuos išleido modernaus didmiesčio centre, ir aplink švilpia automobiliai, mirga šviesos, girdisi muzika, visi kažkur skuba, kažką neša, perka, parduoda, veikia, o jie nič nieko nesupranta – nei kodėl, nei kaip, nei kokiomis taisyklėmis funkcionuoja ši visuomenė. Jie nežino, nei ko tikėtis, nei ko saugotis, net pavojų negali suprasti. Kaip galima ant jų pykti?
Andrius Užkalnis

Rusija žavisi žmonės, kurie yra nuskriausti ir pasimetę, nes naujasis pasaulis jiems yra žiauriai svetimas. Aš žinau, jums sunku įsivaizduoti, kaip galima nemokėti nė vienos užsienio kalbos, išskyrus rusų, ir kaip visa tai atrodo pačiam nelaimingajam žmogui. Kaip reikia jaustis, kai neturi jokio supratimo apie normalios visuomenės funkcionavimą – su rinkimais, reklama, ekonomika, finansais, šeimos santykiais – juk normalioje šiuolaikinėje visuomenėje viskas kitaip, negu pas čiabuvius, kurie nužudytų priešų galvas mauna ant kuolų, nuogi išsitepa degutu ir šokinėja aplink laužą ir, kas be ko, savo genties marinuotą vadą laiko akmeniniame kioske svarbiausioje aikštėje. Tiems primityviems vargšiukams turėtų skausmingai tvinkčioti klaikus paliktumo, atstūmimo ir gyvuliškos baimės jausmas. Todėl ir kalbėjau apie užuojautą ir gailestį, ne pyktį.

Jie dabar – kaip pirmykščiai žmonės, kuriuos išleido modernaus didmiesčio centre, ir aplink švilpia automobiliai, mirga šviesos, girdisi muzika, visi kažkur skuba, kažką neša, perka, parduoda, veikia, o jie ničnieko nesupranta – nei kodėl, nei kaip, nei kokiomis taisyklėmis funkcionuoja ši visuomenė. Jie nežino, nei ko tikėtis, nei ko saugotis, net pavojų negali suprasti. Kaip galima ant jų pykti?

Ar galima pykti ant pasimetusios senolės vaistinėje – ją tik neseniai atvežė vaikai iš kaimo pas save į miestą, ji nieko nesupranta, neprigirdi, už nugaros eilė, pikta vaistininkė rėkia apie kažkokias kompensacijas ir nuolaidų korteles, klausia, kur jūsų knygelė, beria visokius pavadinimus, o močiutei reikia tik citramono, nošpos ir širdies lašų. Ji net banko kortelės kodo neprisimena, kur užsirašiusi, štai turi kažkokį kodą, ne, čia ne tas, čia laiptinės kodas, aną kartą nepasiėmė, negalėjo į namus grįžti. Močiutė išsigandusi ir šiuo metu nori tik vieno – atgal pas save į sodžių, kur nebuvo jokių kodų, tik šulinys ir karvutė.

Lygiai tas pats ir su kolūkiečių rugiaveidėmis, severiutėmis ir šapokliakomis, kurios mums persigandusios beria viduramžių užkeikimus ir žagsėdamos kartoja – nedarykim iš Rusijos baubo, draugaukim, prekiaukim ir mokykimės, ten labai daug gero. Jei dar kuri nors iš jų būtų baigusi keturias klases pradžios mokykloje, tai dar paminėtų Tolstojų, Dostojevskį ir Čaikovskį (tiesa, nežinotų, kas jie tokie, galvotų, gal operos dainininkai), tik nepaminėjo, nes toje kikimorų partijoje juk dažnas net neatsimena, kur mokėsi, ką mokėsi ir ar baigė, ar nepabaigė. Dalykai užsimiršta, čia dėl to.
Andrius Užkalnis

Ar juoktumėtės iš tos senolės? Žinoma, ne. Ir pykti nėra ko. Lygiai tas pats ir su kolūkiečių rugiaveidėmis, severiutėmis ir šapokliakomis, kurios mums persigandusios beria viduramžių užkeikimus ir žagsėdamos kartoja – nedarykim iš Rusijos baubo, draugaukim, prekiaukim ir mokykimės, ten labai daug gero. Jei dar kuri nors iš jų būtų baigusi keturias klases pradžios mokykloje, tai dar paminėtų Tolstojų, Dostojevskį ir Čaikovskį (tiesa, nežinotų, kas jie tokie, galvotų, gal operos dainininkai), tik nepaminėjo, nes toje kikimorų partijoje juk dažnas net neatsimena, kur mokėsi, ką mokėsi ir ar baigė, ar nepabaigė. Dalykai užsimiršta, čia dėl to. Juk net geriausiems iš mūsų tarpo namai Ispanijoje užkrenta ir pasidengia užmaršties dulkėmis, o ko jūs norit iš išsigandusių moteriškių, kurios dar vakar žlugtą skalbė upelyje ir žvarbų rudens rytą karvės mėšle kojas šildėsi, o dabar turi painiais koridoriais lakstyti ir įstatymus priiminėti. Paprasta buvo prie karvutės su cinkuotu kibiru eiti, tešmuo ir keturi speniai, o čia va kiek mygtukų prie pulto, kažkokie mikrofonai, ir tiek ponų aplinkui, visi tokie gražūs.

Todėl visi šie nostalgijos ir rusofilijos kliedesiai – tik baimingos raudos ir savotiškas pagalbos šauksmas. Jos nori pas mamą, nes joms baisu nesuprantamame pasaulyje, o ten, kažkur, jų prisiminimuose yra murzina ir papinga motina Rusija, kuri priims, apkabins ir gal net pagros balalaika, kur trys stygos, dvi iš kurių suderintos ta pačia gaida. Čiunga-čianga, skambės pažįstama iš vaikystės dainelė, ir tada, tą akimirką, rugiaveidės jausis vėl saugios ir laimingos – nors ir mėšlas, bet savas mėšlas, nors ir autkojais apmuturiuotos kojos, tačiau bent jau nereikėjo batų numerio suprasti.

Tam, kas pasiilgsta molio aslos ir bendro valgymo iš vieno dubens, labai nejauku tie restoranai su keturiomis lėkštėmis, trimis taurėmis ir daugiau įrankių negu pirštų ant abiejų rankų. Negalima iš jų juoktis, juk tie žmonės yra panikoje arba, mažų mažiausiai, jiems labai nesmagu.

Juk net geriausiems iš mūsų tarpo namai Ispanijoje užkrenta ir pasidengia užmaršties dulkėmis, o ko jūs norit iš išsigandusių moteriškių, kurios dar vakar žlugtą skalbė upelyje ir žvarbų rudens rytą karvės mėšle kojas šildėsi, o dabar turi painiais koridoriais lakstyti ir įstatymus priiminėti. Paprasta buvo prie karvutės su cinkuotu kibiru eiti, tešmuo ir keturi speniai, o čia va kiek mygtukų prie pulto, kažkokie mikrofonai, ir tiek ponų aplinkui, visi tokie gražūs.
Andrius Užkalnis

Todėl šiandien sakau: gana tyčiotis. Gana smerkti. Tiesiog užjauskime juos. Jie (ir jos) nebandė pasirodyti kvailai, kalbėdami tas nesąmones apie Rusiją ir jos dvasingumą. Tiesiog baimės labai didelės akys, o jiems – dar ir pilnos kelnės. Jie yra kaip mūsų jaunesnieji broliai, žiūri į mus didelėmis akimis, atrodo, kad viską supranta. Juk neširstame ant žiurkėno, kad šis nepažįsta raidžių.