Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.

Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mt 5, 13–16)

Nė vienas nėra krikščionis tik dėl savo išganymo, nes krikščionybės esmė – gyvenimas dėl kitų. Juk ir druska skirta ne sau, bet kad suteiktų maistui skonį ir išlaikytų jį šviežią, taip pat ir šviesa – nešviečia sau, bet apšviečia aplink esančius daiktus ir kūnus.

Abu šio sekmadienio Evangelijos įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tą pačią tarnystės, kurią atlieka kitiems, prasmę.

Tad bibliniai druskos ir šviesos vaizdiniai – užuomina į tai, kad Bažnyčia atlieka pavadavimo vaidmenį. Žemės druska numato, jog ne visa žemė yra druska.

Bažnyčia tam tikru būdu pasitarnauja visumai ir įsiskverbia į pačią visumą. Ji turi suvokti labai specifinę savo misiją kaip išsiveržimą iš savo pasaulio į Dievo šviesą, idant į pasaulį galėtų plūsti gaivus oras.

„Laiškas Diognetui“, parašytas nežinomo autoriaus II amžiuje, būtent apie tai ir rašo:

„Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo.

Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai.

Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekvienas tėvynė – jiems svetima.

Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną (2 Kor 10, 3); dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje (Fil 3, 20).

Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami, ir teisiami, jie žudomi atgaivinami (2 Kor 6, 9). Jie beturčiai, bet praturtina daugelį (2 Kor 6, 10), visko stokoja, bet visko pertekę.

Jie niekinami, bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba (1 Kor 4, 12–13). Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti.

Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.

Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio mistus.

Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio (1 Pt 2, 11). Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios jiems nevalia trauktis.“