A. Užkalnis. Mane ne taip suprato

Kaip manote, ar daug atsirastų norinčių viešai pasisakyti, kad „šiek tiek smurto dar nė vienam vaikui nepakenkė”?

Ar daug kas norėtų, visiems girdint, pasvarstyti apie tai, kad poodinių kraujosrūvų sukėlimas negalinčiam apsiginti vaikui, vidutinio stiprumo kūno sužalojimų sukėlimas jam ir psichologinis terorizavimas yra veiksmingos ir rekomenduotinos poveikio priemonės?

Nereikėtų tokiu atveju nė Andriaus Tapino, gaudančio viešai nusišnekančias idiotes, kurios dar kažkokiu būdu tebeturi darbus ir pareigas. Niekam liežuvis neapsiverstų taip sakyti.

Užtat perkeltine prasme galima sakyti ką tik nori. Kalbėti apie „beržinę košę“ kažkodėl yra geriau, nors šie žodžiai reiškia smurtavimą. Leiskite, pakartosiu, didžiosiomis raidėmis. ŠIE ŽODŽIAI REIŠKIA SMURTAVIMĄ.

Ar kas nors turi abejonių, kad „beržinė košė” tikrai reiškia smurtavimą, tyčinį skausmo sukėlimą ir kūno sužalojimus? Galbūt kas nors manote, kad čia tikrai kažkas kalba apie tokį retą dzūkų patiekalą, kai iš beržų lapų ir žievės verdamas gardus vegetarinis troškinys?

Perkeltine prasme galima sakyti ką tik nori. Kalbėti apie „beržinę košę“ kažkodėl yra geriau, nors šie žodžiai reiškia smurtavimą. Leiskite, pakartosiu, didžiosiomis raidėmis. ŠIE ŽODŽIAI REIŠKIA SMURTAVIMĄ.

Andrius Užkalnis

Lietuvių kalba pasirodė esanti puikiai pritaikyta tiesos dangstymui, ne blogiau, nei kokia anglų, kur politikai seniai praktikuoja manipuliacijas. Jie ne meluoja, jie „taupiai vartoja tiesą”. Mes irgi išmokome šito.

„Mano žodžius ištraukė iš konteksto” – taip, aš pasakiau, kad vaikus bažnyčiose turėtų būti leidžiama tvirkinti, jei jie tvirkinami kikena ir jiems tai patinka, bet aš turėjau galvoje tik tai, kad vaikams patinka Kalėdų senelis. Apskritai, aš šnekėjau apie šventes ir, be to, ši kalba buvo pasakyta Panevėžyje mugės metu, todėl yra bjauru, kad žiniasklaida viską taip persuka savo naudai ir neleidžia dirbti.

„Mane ne taip suprato” – taip, aš pasakiau, kad mano bendrovė žmonėms duoda paskolas, o ji iš tiesų neduoda paskolų. Tačiau, supraskite, kai aš sakiau, kad mano bendrovė duoda paskolas, aš tik norėjau pasakyti, kad mano įmonė moka atlyginimus žmonėms. Mane ne taip suprato. Mane visada ne taip supranta ir trukdo dirbti.

Manau, tai organizuotas puolimas. Jeigu tik ką pagalvojote, kad aš kalbu apie organizuotą puolimą, tai jūs mane ne taip supratote. Kalta žiniasklaida. Ar aš ką tik apkaltinau žiniasklaidą? Jūs tiesiog ištraukėte mano žodžius iš konteksto.

Mes viskam turime ypatingų žodžių. Pavyzdžiui, „potencialus interesų konfliktas”. Gal būtų visiems paprasčiau, jei aiškiai pasakytume, kad savivaldybės pareigūnas už valdiškus pinigus pasamdė savo žmonos bendrovę apželdinimo darbams. Tai tiesiog valdiškų pinigų grobstymas, naudojantis tarnybine padėtimi. Kalbėkime aiškiai, ir greičiau viską suprasime.

„Neskaidrus sandoris”. Skamba kaip brangus limonadas, kuriame yra tikrų citrinų plaušelių, visai neblogas dalykas. Kai kurie gėrimai yra skaidrūs, kai kurie yra neskaidrūs. Kas čia tokio? Būtų aiškiau, jei tiesiog pasakytume, kad kažkas apsivogė arba pusę sumos apmokėjo grynais, kad nuslėptų pajamas nuo mokesčių inspekcijos.

Mes išmokome patys prieš save teisintis tokiais būdais, kad net patys nebetikime. Todėl meluojame, kai perkame draudimą, meluojame, kai bandome gauti paskolą, taip pat meluojame policininkui apie vieną alaus, o jeigu duoda papūsti, kalbame apie burnos skalavimo skystį. Iš kur išmokome meluoti? Protėviai išmokė, kai kalbėdavo apie paparčio žiedo ieškojimą joninių naktį ir klausė jaunamartės, kur padėjo vainikėlį. Jeigu visi aiškiai vadintų dalykus, gal būtų mažiau paauglių nėštumų ir abortų.

Mus moko kalbėti mįslėmis nuo vaikystės: vaikui nesako, kad jis apsišiko, kalba apie tai, kad jo pilnos kelnės, ir galvoja, kad čia taip geriau. Paskui meluoja apie tai, kad vaikus atnešė gandras ir, garbės žodis, būna net tų senolių, kurios prie vaikų negali kalbėti apie nėštumą, kalba apie tai, kad „teta kamuoliuką prarijo”. Ir paskui kas nors vaikui kalba apie beržinę košę. Tai nieko tokio, kai vaikas paaugs, jis irgi linkės mamutei sveikatos, o iš tikrųjų su kitais skaičiuos, kada galės mamutei „išėjus” pasidalinti jos butą arba namą. Mamutė neišėjo, išeina kaimynas, kuris tranko laiptinės duris. Mamutė mirė, bet juk mes nieko nevadinam savaisiais vardais. Kapuose ji neužkasta į žemę, ji „ilsisi”.

Žinoma, jei mamutė tvirtai laikosi, galima šitą namą parduoti jau dabar ir prikalbėti ją išsikelti į vieno kambario butą. „Mama, tau taip bus geriau”. Žinoma, geriau bus ne mamai, patiems vaikams, ir pinigų atliks, bet ką jau ten. Kalbame, kaip priimta, o ne taip, kaip yra iš tikrųjų.

Dalykų nevadinimas tikraisiais vardais mūsų gyvenime ir visur, skersai ir išilgai. Kai sako, kad picą atveš valandos bėgyje, tai jie turi omenyje, kad atveš kada atveš, o kas ta valanda? Tik teorinis laiko tarpas. „Aš jau mašinoje, būsiu po penkių minučių”, meluoja paprastas pilietis telefonu kažkam, kas jo laukia. Jis net pro duris dar neišėjo, o jei ir būtų išėjęs, tai surastų, kad jo automobilį kieme užstatė kažkas su avariniais žiburėliais, ir tas žmogus „iššoko tik sekundei”. Jis ne sekundei iššoko, jis iššoko galvodamas apie dešimtį minučių, bet iš tikrųjų jis bus tame biure, į kurį atvažiavo, mažiausiai dvidešimt.

Žinote tuos žmones, kurių ko nors paprašai, ir jie sako „aš pagalvosiu”? Arba perskaito žinutę ir nieko nesako? Tai jei nenori ar negali, pasakyk tiesiai. Niekas tavęs nemuš.

Todėl šitie kalbėjimai apie „beržinę košę“, kai vaiką užmušė (jis ne košės persivalgęs iškeliavo pailsėti), yra mums nieko naujo. Tiesiog dar viena apsimetinėjimo diena apsimetėlių pasaulyje. Nesvaikime, kad galime pakeisti ir išauklėti asocialus ir nusikaltėlius, jei mes patys, būdami geri žmonės, negalėsime perlaužti savęs ir pradėti naudoti gimtosios kalbos pagal paskirtį.