Kiekviena nepriklausoma šalis turi teisę vykdyti savo migracijos (ir humanitarinę) politiką, tokią, kokia jai atrodo teisinga. Jeigu ta politika pirmiausia paiso tos šalies piliečių intereso – tuo geriau. Ar galėtume tai pasakyti apie Lietuvos ar daugumos ES šalių migracijos politiką?

Nuo didžiausio pabėgėlio antplūdžio per ES istoriją praėjo jau dveji metai. Net jeigu žiniasklaida apie tai šiandien rašo mažiau, tai nereiškia, kad problema nebeaktuali. ES iš esmės tebesilaiko Vokietijos kanclerės neatsargiai paskelbtos „svetingumo“ politikos, t. y. įsileidžia visus kitų šalių piliečius ir iš visur, nors dėl to jau teko patirti itin žiaurius ir didelius terorizmo išpuolius, ką jau bekalbėti apie finansinę ir socialinę tokios politikos kainą.

Jau pačioje pabėgėlių krizės pradžioje ne aš vienas raginau uždaryti ES išorines sienas ir itin griežtai kontroliuoti į Bendriją patenkančių žmonių srautus, taikyti laikiną pabėgėlių prieglobsčio politiką ar imtis kitų griežtų priemonių. Tačiau vietoj to vis dar trypčiojama vietoje, vis dar mūsų sienos kiauros, ir net jeigu atsirastų politinės valios sustabdyti migrantų srautus – fiziškai kažin ar sugebėtume tai padaryti.

D. Trumpas šiuo atžvilgiu demonstruoja geležinę politinę valią, kurios taip trūksta Europai: „Stop, nežabota imigracija kelia daug iššūkių ir problemų, reikia sustoti, peržiūrėti sistemą, patobulinti ją, pataisyti, jeigu reikia – sugriežtinti, o tada jau žiūrėkime“. Tai praktiškai protingiausia ką galima padaryti – neapsimesti, kad viskas veikia ir problemos nėra, o realiai imtis pokyčių, net jeigu tai reiškia nepopuliarius sprendimus.

Be to, ar tikrai D. Trumpas padarė kažką naujo? Buvęs Prezidentas Barackas Obama į JAV leido atvykti tik 10 tūkst. pabėgėlių iš Sirijos. Turint omenyje JAV populiacijos dydį ir priimtų pabėgėlių santykį – tai itin mažai. Akivaizdu, kad net B. Obamai buvo aišku, kad nežaboto pabėgėlių ir imigrantų srauto jų šalis priimti negalėjo. Ir tai buvo teisėtas ir teisingas, jo, kaip žmonių išrinkto politiko, sprendimas – būtent toks yra ir D. Trumpo sprendimas, tad kodėl juos vertiname nevienodai?

Galima ginčytis dėl D. Trumpo politikos įgyvendinimo formų, tačiau pati politika yra teisinga, iš kurios turi kuo greičiau mokytis ir ES. Beje, D. Britanija jau ir mokosi – aiškiai pasakė, kad nežabota imigracija į jų šalį neatitinka jų valstybės interesų, ir politika bus keičiama. Galime prisiminti ir Japoniją, kuri dar griežtesnė imigracijos politikos klausimais, ir kalbama, kad musulmonui gauti pilietybę ten yra beveik neįmanoma. Tai atsakingų šalies valdžių elgesio pavyzdžiai. Ar turime tokią valdžią mes? Ar turi tokius politikus ES?

Ko verta valstybė ir jos galimybės iš tikrųjų užtikrinti savo piliečių saugumą, jeigu nesugebama ar net nenorima kontroliuoti savo sienų? Taip, kiekviena šalis turi ir humanitarinę prievolę padėti nukentėjusiems nuo karo ar stichinių nelaimių. Kiekvienos civilizuotos valstybės pareiga užtikrinti nukentėjusių žmonių saugumą, suteikti pagalbą jos prašantiems – to niekas niekada neginčijo. Tačiau kodėl vienintele įmanoma pagalbos forma laikomas tik piliečių pasų į kairę ir į dešinę dalinimas bei priverstinės (ir labai neefektyvios) integracijos politikos diegimas? Suteikti pagalbą nukentėjusiems yra būtina, bet kaip ir kokia forma tai padaryti gali spręsti jau jos pačios valstybės.
Vidurio ES šalys pasisakė už laikiną apsaugos sistemą – ar jos buvo išklausytos?

Protinga migracijos politika pirmiausia turi remtis tuo, kad šalis turi gebėti ir sugebėti atsirinkti, kad į tavo šalį patektų tik tie, kurie tau tikrai reikalingi. Kitaip sakant, atsirinkti kokio išsilavinimo, kokių profesijų žmonės gali atvykti ir pretenduoti į pilietybę, naudotis tavo šalies gerove ir prie jos prisidėti. JAV visuomet buvo griežta šioje srityje – taip vadinamų „žalių kortų“ programa jau veikia daugybę metų ir per ją valstybė gali kontroliuoti imigracijos srautus ir sudėtį. Jeigu D. Trumpui atrodo, kad sistema netobula – jis turi teisę ją tobulinti. Galų gale, laikinas draudimas imigruoti iš tikrai šiuo metu nestabilių ir pavojingų pasaulio valstybių – visiškai suprantamas. Tiesa, suprantamas jis D. Trumpui, bet ne Europai.

Reikia suprasti, kad pasaulis per paskutinis kelerius metus gerokai pasikeitė. Stabilumas, kuris regėjosi prieš 5 ir daugiau metų, – išnyko. Kodėl vis dar apsimetame, kad jis vis dar toks pat, ir tebegyvename taip, lyg nieko aplinkui nevyktų?

Šiandien tvirta ES pozicija, žiūrinti pirmiausia savo piliečių interesų, yra svarbesnė negu bet kada anksčiau. Reikia tik dėkoti D. Trumpui, kuris drąsiai apie tai primena.