Tačiau daryti reikia ne „ką nors“, o imtis realių ir efektyvių veiksmų. Tik jų dėka per pastaruosius metus jau daug pavyko ir dar daugiau pavyks nuveikti Vilniuje. Be abejo, su puikių ir savo darbui atsidavusių specialistų pagalba. Pavyktų ir bet kur kitur.
Atsisakome valdiškų vaikų namų
Atimti vaiką iš šeimos ir patalpinti jį į valdiškus namus – sprendimas „iš bėdos“ - ne pats geriausias. Todėl aš iš karto, nelaukiant penkmečiais ministerijos rengiamų strategijų, ėmiausi išformuoti vaikų namus, ir vaikus apgyvendinti kartu su socialiniais darbuotojais tiesiog namuose ar butuose po kelis.
Pavyko pasiekti, kad daugiau kaip pusė savivaldybės globojamų vaikų jau gyvena šeimai artimesnėmis sąlygomis. Visais atvejais tai pasiteisina su kaupu. Vaikai tampa savarankiškesni, draugiškesni, mažiau agresyvūs – tiesiog laimingesni. Mūsų tikslas – kad tipinių šaltų „valdiškų“ vaikų namų apskritai nebeliktų. Atlaisvintus vaikų namus, beje, vieną po kito verčiame darželiais.
Iškėliau tikslą, kad kuo daugiau vaikų augtų šeimose. Įgyvendinome visą eilę priemonių, kurios jau pradėjo duoti rezultatus. Pavyzdžiui, paimant vaiką iš smurtaujančios šeimos, visų pirma pradėta ieškoti, ar negalėtų vaiko priglausti kas nors iš jam brangių ir patikimų žmonių savo namuose.
Tai veikia. Kelis kartus dažniau vaikai iš probleminių šeimų atsiduria pas močiutes, dėdes, tetas ar kitus jiems pažįstamus tvarkingai gyvenančius žmones.
Padedame šeimoms atsitiesti
Pradėjome ruošti daugiau globėjų ir aktyviau jų ieškoti – dėl to jų atsirado daugiau. Pirmą kartą Lietuvoje pradėjome ruošti ir pasitelkiame ir profesionalius globėjus, kurie padeda rūpintis neįgaliais ar kitais specifinių poreikių turinčiais vaikais.
Pradėjome teikti pagalbą ne tik globėjams, bet ir įsivaikinusiems vaikus. Anksčiau įsivaikinę vaiką jie būdavo tiesiog užmirštami, nors specialistų pagalba tokiems tėvams tikrai reikalinga. Dėl to padaugėjo šeimų, kurios nori įsivaikinti vaikus.
Pradėjome teikti daugiau pagalbos rizikos šeimai, paskirdami po konkretų žmogų, jai padedantį keisti elgesį (nepatikėsite kiek yra šeimų, kurios norėtų elgtis gerai, bet tiesiog nežino, kas yra tinkamas elgesys, nes savo gyvenime niekada to nepatyrė).
Dėl to daugiau probleminių šeimų atsitiesia, ir vėl gali padoriai auginti savo vaikus.
Įdiegėme nulinės tolerancijos vaiko terorizavimui politiką (priešingai nuo kai kurių kitų miestų, kurių merams „mazgote per veidą“ yra „normalu“). Neslėpsiu – išgirstu klausimų, ar tikrai reikėjo atleisti ir pedagogę, kuri stovėjo šalia terorizuojamos mergaitės ir jos iš karto neapgynė (o gal net ir vėliau paguodė). Deja, taip. Galbūt ir įstaigos vadovę, kurios panosėje įvyko smurtas, o jai atrodo, kad tai pirmas atvejis per dešimt metų (ir sutapk gi taip – iškart į internetą...). Nes pasyvių stebėtojų etiketės mūsų tautai nebereikia. Ją užsiklijavome ir per Holokaustą. Tad jau užteks kaimynų, o juo labiau bendradarbių vaikiškoje įstaigoje, kurie matė, tačiau piršto nepajudino.
Pagalba ateis ir naktį
Tačiau vienas šių gerų darbų rezultatas buvo visai ne toks, kokį planavome iš pradžių. Savivaldybės globojamų vaikų skaičius Vilniuje, deja, nesumažėjo. Taip atsitiko dėl vienos elementarios priežasties. Kadangi skiriame daugiau dėmesio, kad prieš vaikus nebūtų smurtaujama, mes kur kas dažniau vaikus iš juos skriaudžiančių šeimų IMAME. Tai darome iš pačių įvairiausių tą pavojingą slenkstį priėjusių šeimų. Neaplenkiame ir romų, kurie anksčiau dažniausiai būdavo ignoruojami. Skaudu, bet tai tenka daryti kiekvieną savaitę. Tik tokia principinga politika gali padėti išsaugoti nekaltas gyvybes.
Kaip tik šios savaitės pradžioje tarėmės dėl šių metų tikslų. Jie aiškūs, o darbai jau daromi. Tai dar daugiau pagalbos šeimai, dar daugiau mylinčią šeimą atradusių vaikų, dar daugiau vaikų, kurie iš šaltų „valdiškų“ vaikų namų įsikrausto į jaukius namus, dar daugiau dėmesio rizikos šeimoms. Tai ir naktiniai budėjimai, kad pagalba vaikui ateitų nedelsiant bet kuriuo paros metu. Tokiu būdu užkirsime kelią šeimoms ristis žemyn ir taip - greičiausiai dar daugiau vaikų paimsime iš nesaugios aplinkos.
O dabar grįžkime prie „darykime ką nors“ sezono.
Priimti dar vieną, kad ir formaliai perteklinį, įstatymą nėra blogai, o šiuo atveju netgi labai praverstų. Gal bent dabar atsakingi pareigūnai išgirs, kad vaiko mušti ir terorizuoti negalima, kad drausminti – tai ne uiti, engti, terorizuoti, ar juo labiau – mušti. Kad tai būtų visiems dar aiškiau, Seimas tikrai turi kuo greičiau susirinkti į neeilinę sesiją ir tą įstatymą priimti.
Įvesti mirties bausmę, griežtas kūno bausmes, tiesiog nulinčiuoti nusikaltėlį ar nesupratingus Seimo narius? Visa tai, deja, jau girdžiu eteryje. Neslėpsiu – ir mano paties emocija yra ne tik begalinis apmaudas ir gailestis, bet ir didžiulis pyktis. Tačiau paklauskime tuomet savęs, kokią žinią siunčia siūlymai pasmurtauti? Kuo tai skiriasi nuo teisuoliškų tėvelių, kurie kartas nuo karto, vardan gero tikslo, vaikams įkrečia beržinės košės, o kurį nors kartą ir daugiau nei planavo?
Atimti vaiko teisių apsaugos skyrius iš savivaldybių ir centralizuoti? Galime, bet ar nuo to kas pasikeis? Nemanau. Atsiprašau, bet bent jau aš manau, kad Vilniuje į priekį einame sparčiau ir šią problemą sprendžiame geriau, nei iki šiol tai sugebėdavo daryti už vaikų apsaugą atsakingos ministerijos tarnautojai.
Tačiau svarbiausia - turime iš tikrųjų daryti viską, kad vaikas atrastų meilę ir saugumą.