Praėjusį rudenį XVI-oji Vyriausybė pavedė Švietimo ir mokslo ministerijai pateikti siūlymus dėl aukštųjų mokyklų tinklo. Likus savaitei iki naujosios Vyriausybės darbo pradžios, Švietimo ir mokslo ministerija, remdamasi Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) parengta medžiaga, pateikė universitetų pertvarkos planą. Šis planas ir tapo pagrindu naujajai Vyriausybei kalbėti apie pertvarką – sumažinti universitetų skaičių.
MOSTA iš tikrųjų atliko nemažą darbą, įvertinusi studentų priėmimo tendencijas, mokslinių tyrimų kokybę. Buvo atsižvelgta ir į absolventų įsidarbinimo tendencijas – tai tapo įmanoma, kai pastaraisiais metais buvo įgyvendintas ambicingas projektas, kuris parodė, kokių studijų krypčių studentai geriausiai suranda darbą, koks yra absolventų atlyginimas ir kt.
Sutelkusi dėmesį į siūlymus, kiek universitetų turėtų išlikti ateityje, akademinė bendruomenė mažiau diskutavo apie universitetų veiklos vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, apie MOSTA naudojamą „šviesoforo“ sistemą, kur žalia spalva reiškia „gerai“, o raudona – „blogai“. Taip jau nutiko, kad blogai įvertinti dauguma universitetų, tame skaičiuje ir abu regioniniai Klaipėdos ir Šiaulių universitetai. „Žaliai“ įvertinti tik du valstybiniai Vilniaus (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU).
Aukščiausias tarp visų universitetų humanitarinių mokslų srities balas siekė tik 49 (iš 100) (jis atiteko VU), geriausiai įvertintas technologijų srities mokslas (77 balai) – vėl VU, nors šis universitetas praktiškai nerengia technologijų srities studentų. Klaipėdos universiteto fizinių mokslų sritis įvertinta 57 balais ir gavo „geltoną“ vertinimą, o štai tik 3 balais aukštesnis šios srities Kauno technologijos universiteto vertinimas pažymėtas „žalia“ spalva. Akivaizdu, kad šie sąlyginiai kriterijai yra labai netikslūs ir gali iškreipti bendrą universitetų vertinimą. O jais remiamasi vertinant visą universitetų veiklą! Vadinasi, vertinimo kriterijai turėtų būti nepaprastai tikslūs, su jais turėtų sutikti akademinė bendruomenė.
Sveikintinas Vyriausybės noras mažinti administracijos išlaidas universitetų išlaikymui. Tačiau jų negalima sumuoti su ūkio išlaidomis, nes vienoms studijų programoms reikia daugiau pagalbinio personalo (pavyzdžiui, išlaikyti botanikos sodus arba turėti didelį knygų restauravimo padalinį), kitoms to nereikia. Tuo tarpu šios išlaidos skaičiuojamos kartu.
Gaila, kad buvo nutolta nuo naujame Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinto valstybės sutarčių su universitetais principo. Šių sutarčių tikslas – atsisakyti programų skaidymo, viename mieste keliose vietose nerengti tokių pačių specialistų. Tai jungtų mokslininkų pajėgas, o dėstytojai nebėgiotų iš vienos mokyklos į kitą. Turime konkuruoti ne tarpusavyje, o su geriausiais Europos universitetais. Tokia sutarčių metodika leido Nyderlandų universitetams kooperuotis ir atsisakyti studijų programų skaidymo.
Kaip vieną iš sprendimų naujoji Švietimo ir mokslo ministrė siūlo riboti priėmimą dar aukščiau užkeliant stojimo kartelę. Bet to negalėtume taikyti aklai – vienoms programoms šis kriterijus būtinas, kitoms – jis nereikalingas. Pavyzdžiui, pakėlus priėmimo balą, kaip siūloma, iki 4, apie pusę studentų, kurie dabar moka už studijas, nepatektų į universitetus. Iš patirties žinau, kad dalis netgi šalies moksleivių olimpiadų nugalėtojų nebūna uolūs studentai ir net nebaigia aukštosios mokyklos. Tuo tarpu kai kurie vidutiniokai tampa puikiais specialistais.
Visai nekalbame apie kitus dalykus: dėstytojų kompetencijos kėlimą, apie privalomų stažuočių įteisinimą. Jei mokytojai ir gydytojai priversti kelti savo kvalifikaciją, tai dėstytojams tas negalioja. Turime pritraukti žymiai daugiau jaunų tyrėjų iš užsienio. Vakarų Europoje ir JAV nerasite universiteto, kuriame nedirbtų internacionalinis kolektyvas. Stažuodamasis Upsalos universitete (Švedija) vienoje, palyginti, nedidelėje grupėje dirbau kartu su Vokietijos, Nyderlandų, Rusijos, Eritrėjos, Kinijos ir Švedijos mokslininkais. Tai unikali galimybė keistis informacija, semtis patirties iš skirtingų mokyklų. Trūksta ir bendrų publikacijų su užsienio šalių kolegomis, bendrų mokslinių projektų. Ypač to reikia socialiniams mokslams, kadangi jie išsiplėtė tik Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
Taigi, visų aukštojo mokslo kokybės problemų universitetų jungimas neišspręs. Tam reikia kompleksinio požiūrio ir bendro visuomenės, akademinės bendruomenės ir politikų sutarimo.