Todėl siūlytume viską permąstyti per „Trijų Lietuvų“ koncepciją, kuri ne kartą skleista viešojoje erdvėje. Jos esmė būtų pirmiausia atskirti tris valstybingumo tarpsnius: Senąjį Lietuvos valstybingumą, kurį simbolizuoja Liepos 6-oji, Naująjį arba Modernųjį – Vasario 16-osios Lietuva, ir Naujausiąjį arba Šiuolaikinį – Kovo 11-osios Lietuva. Atskyrus, ieškoti šių Lietuvų jungčių.

Pirma: Vytis Lukiškėse

Klausant įvairiausių diskusijų nerimsta noras įkišti dvigrašį – tai ne savivaldybės, o valstybės reikalas. Vytis sujungia visas tris istorines Lietuvas, o kartu visas tris į Kovo 11-ąją vedančias linijas: Žemaičio, Lozoraičio ir Šociko (apie tai – žemiau). Tačiau vis tiek reikia svarstyti, kur bus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio įamžinimas.

Galbūt reikėtų niekaip nepasisekantį paminklo J. Basanavičiui projektą pakelti į valstybės atkūrimo šimtmečio monumentą, kuriame būtų ir jis, ir kiti patriarchai (J. Jablonskis, Maironis ir kt.).
Bet kuriuo atveju vertėtų pakilti virš empirinės įpaminklinimo praktikos ir kurti memorializaciją iš šiandien valstybei svarbių idėjų. Būtų galima atgaivinti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kaip Tautos panteono programą. Klaipėdoje kurti Mažosios Lietuvos panteoną, o Vilniuje – valstybingumo ašį nuo Katedros (senasis Lietuvos valstybingumas) iki Seimo su Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąja. Verta prisiminti ir A. Tapino idėją pavadinti Vilniaus oro uostą M. K. Čiurlionio vardu, o gatvę, vedančią iš oro uosto į sostinės centrą, kaip siūlo A. Kulakauskas, žymiausio vilniečio Č. Milošo vardu.

Antra: tapatybės ženklų saugykla ir regykla

Akcentuoti Valstybės pažinimo centre dalykus, kurie susiję su Lietuvos valstybės istorijos pakilimais ir nuosmukiais, t. y.:

1) Valstybės herbo etalonas su jo formavimosi etapiniais ženklais;
2) Valstybės vėliava su Tautinės vėliavos bei Istorinės vėliavos etalonais;
3) Valstybės himno etalonas, ne tik išsprendžiant klausimą, kokia saulė tamsumus pašalina – Lietuvoje ar Lietuvos, bet svarbiausia – pateikiant sutrumpintą himno variantą, kuris būtų atliekamas reglamentuotose erdvėse (pvz., Pasaulio čempionatuose);
4) Svarbiausių valstybės dokumentų originalai ir faksimilės: Mindaugo karūnacijos dokumentai etc., Vasario 16-osios Akto byla su paieškų geografija ir antrinėmis faksimilėmis, Kovo 11-osios Akto originalas.

Kiekvienas Lietuvos pilietis žinotų, kur ieškoti jo tapatybę patvirtinančių ženklų.

Trečia: Valstybės panteono sukūrimas

Vieningo turbūt ir neturėsime, nes su Vilniumi tvirtai konkuruoja Kaunas, o iš dalies ir Kernavė bei Trakai. Tačiau būtent Vilniuje yra matomos didžiausios „įsostinimo“ spragos, nes neužbaigtas Senosios Lietuvos valdovų panteono kūrimas. Tai reikėtų derinti su Katalikų Bažnyčia ir suformuoti Katedroje kenotafų sistemą tiems valdovams, kuriuos žinome buvus palaidotus Katedroje, čia įtraukiant ir Vytauto palaikų paieškų problemą. Prie to derėtų ikikrikščioniškų valdovų įpaveldinimo koncepcijos sukūrimas, į ją įjungiant šiuolaikinius pagoniškojo Vilniaus atradimus, o taip pat Gedimino, Kęstučio ir Algirdo sudeginimų kontekstus.

Antras šio senojo valstybingumo aspektas būtų dėmesys Kijevui, kurio Pečioros Lauroje jau dabar aptikti 14 Gediminaičių palaikų, pradedant Skirgaila. Prie to jungiasi ir lietuvių šventųjų suradimas, pvz., Julijonos Alšėniškytės suradimas ir impozantiškas projektas atkurti Ostrogiškių altorių svarbiausioje Pečioros Lauros šventykloje. Per šitą prizmę galima suaktualinti ir Lietuvos aristokratijos sugrąžinimo į Lietuvą programą, iki pat „W“ problemos sprendimo. O svarbiausia – įpaminklinti ir įpaveldinti Vilnių morališkai Lietuvai atidavusį lietuvių kilmės kunigaikštį, iškilaus lenkų emigracijos mąstytoją, Vilniaus garbės pilietį Jerzy Giedroycą (pastarasis svarbus ir Kovo 11-osios Lietuvai, tai – tikrų tikriausia Trijų Lietuvų jungtis).

Moderniosios Lietuvos panteono spragų užpildymą reikėtų palikti Kaunui ir dirbtinai neperkėlinėti šio panteono į Vilnių. Išimtį galima padaryti nebent Jonui Basanavičiui, kuris čia gyveno ir mirė. Būtina kelti klausimą, ar deramai yra įpaveldintos A. Smetonos alternatyvos: Žemės reformos kūrėjas Mykolas Krupavičius, Lietuvos kariuomenės kūrėjas Mykolas Sleževičius, Klaipėdos krašto prijungėjas Ernestas Galvanauskas, 1938 m. tiesioginė alternatyva A. Smetonai Kazys Pakštas. Per E. Galvanausko figūrą galėtume pamatytume ne tik prarastą 1921 m. Hymanso projekto alternatyvą (pagal kurią Lietuva galėjo būti iki Minsko), bet ir klaipėdiečių iniciatyvą matyti save Lietuvos valstybėje. Tuo pačiu reikėtų padėti pamatus ne tik Klaipėdos krašto, bet ir visos Mažosios Lietuvos įpaveldinimo koncepcijai Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio proga 2023 m.

Grįžtant prie Kauno, pats laikas suaktualinti užsienio šalių ambasadų Kaune išeksponavimo koncepciją, kurią siūlėme panaudoti LR URM interjero sutvarkymo koncepcijoje.

Šiuolaikinės Lietuvos panteonas jau pradėtas formuoti Antakalnio kapinėse su Sausio 13-osios aukų memorialu ir pirmojo Prezidento Algirdo Brazausko paminklu. Reikia sukurti koncepciją, kurioje matytųsi ir dar bent jau dviejų Lietuvos pirmųjų asmenų įpaminklinimas ir įpaveldinimas. Tam reikia apskritai normalios Kovo 11-osios ištakų koncepcijos, kuriomis būtina laikyti: Žemaičio Lietuvą, nuo 1949 m. Vasario 16-osios per disidentus atvedusią į „Sąjūdį“; Šociko Lietuvą, per „Žalgirių“ ir Maskvos (pvz., Kauno „Žalgirio“/CASK) priešstatą atėjusią į 1989 m. gruodžio 20-ąją; ir Lozoraičio Lietuvą, nuosekliai išeivijoje tęsusią 1918 m. Vasario 16-osios idėją.

Ketvirta: Trijų Lietuvų civilizaciniai pasiekimai

Sukurti Lietuvos valstybingumui skirtą istorijos veikalą, kuriame visuomenei suprantamu, maksimaliai iliustruotu būdu būtų pristatyti trijų Lietuvų civilizaciniai pasiekimai ir dviejų Lietuvų tragiškos baigtys 1795 m. ir 1940 m. Tokio veikalo koncepcijos gairėmis būtų:

Senosios Lietuvos fenomenai: duona, bajoriškoji demokratija, religinė tolerancija, barokas, teisės tradicija su Lietuvos Statutais ir Gegužės 3-iosios konstitucija. Svarstyti, ko trūksta šios idėjos sureikšminimui.

Moderniosios Lietuvos fenomenai: privalomas pradinis švietimas ir gimnazija, sviestas ir pieninės, ANBO ir lietuviškoji aviacija, krepšinis – ne tik vyrų, bet ir moterų. Šios idėjos sureikšminimą galima būtų pradėti, pavyzdžiui, bent nuo vienos pieninės restauravimo, pvz., Šėtos, Gučiūnų ar Kvėdarnos, tai ir vadinant paminklu Smetoninei Lietuvai.

Šiuolaikinės Lietuvos fenomenai: „Litgrido“ jungtys su Švedija ir Lenkija bei „Independence“ Klaipėdoje, Vytis ant euro ispanų Kanaruose ir portugalų Azoruose, R. Meilutytės iškelta Trispalvė virš JAV ir Rusijos vėliavų.

Nenorime įtikėti, kad mūsų siūlymai yra beviltiški. Viliamės, kad jie įneštų skaidrumo elementų į šiuo metu valstybės šimtmečio atkūrimo minėjimo programoje dominuojantį pageidavimų chaosą. Be kita ko, chaosą paprastai patvirtina valdžių tezė – nėra pinigų. Mūsų siūlymai neakcentuoja didelių finansinių išteklių, nebent kurios nors pieninės restauravimas. Big deal.