Ji darėsi vis labiau dešinioji sulig kiekvienu straipsniu, chirurgiškai tiksliai dekonstruodama tai vieną, tai kitą kairuolišką ideologinį “aklą tašką” ar “vilnonį mąstymą” – ir savo intelektualine trajektorija iliustruodama principą, kad kritiškas mąstymas, nuosekliai ir griežtai praktikuojamas, anksčiau ar vėliau atveda prie konservatizmo slenksčio.
Todėl kai atsiverčiau Nidos straipsnį apie kariuomenę, protą suėmė gėla – kaip ranką, įkištą į ledinį vandenį. Valdžią, ketinančią įvesti visuotinę karo tarnybą, ji kaltina siekiu militarizuoti Lietuvos visuomenę ir užgniaužti intelektualus: “visuotinė konskripcija yra ataka prieš galimybę atsirasti intelektualiniam elitui”. Ir tas iš kojų verčiantis sakinys: “Paprastam marozėliui gal ir nepakenks, kai kuriais atvejais gal net išties padės, bet intelektualią natūrą sužlugdys.”
Būsimų intelektualų genocidas – tai milžiniškas kaltinimas. Vis dėlto nesinorėtų kad toks svarbus klausimas pavirstų pasaulėžiūrinio karo grobiu ir proga ideologinių etikečių klijavimui. Pažvelkime į argumentus.
Svarbiausias čia, be abejo, demokratinis argumentas: visi piliečiai lygūs teisėmis, lygūs ir pareiga valstybei – nepaisant prigimtinių, socialinių, raidos skirtumų, visi turi tą pačią pareigą savo valstybę ginti. Tai neigti reiškia neigti pačią pamatinę demokratijos prielaidą – piliečių solidarumą ginant savo valstybę ir laisvę.
Mat demokratija yra daugiau, negu formalūs balsavimo ir atstovavimo mechanizmai. Galiausiai demokratija remiasi į piliečių lygybę toje kritinėje situacijoje, kuri gali pareikalauti jų kraštutinio atsidavimo, aukos už tėvynę. Demokratija – tai piliečių lygybė iki mirties. Nuo Sokrato, ėjusio į karą vienoje rikiuotėje su paprastais Atėnų puodžiais ir alyvų augintojais, iki Lietuvos partizanų, kur viename bunkeryje suplėkusia duona dalijosi Bronius Krivickas ir keturmetę tebaigęs žemdirbys.
Galiausiai, dabartinė demokratinė Lietuvos valstybė labai tiesiogiai remiasi į piliečių valią prisiimti kraštutinę atsakomybę už valstybės likimą – eidami prie Televizijos bokšto ar prie Parlamento 1991-ųjų sausio 13-ąją jie nežiūrėjo į diplomą ir nesvarstė, kad gal jie pernelyg išsilavinę ir protingi ginti savo jauną valstybę.
Ir atvirkščiai – Nidos Vasiliauskaitės tarsi siūlomas įvesti išsilavinimo cenzas kariuomenei kvepia giliu nedemokratiškumu. Pagal išsilavinimą tarybinius žmones rūšiuodavo (tiesa, ne visada vienodai nuosekliai) sovietinė valstybė: mažiau išsilavinę – į armiją, o universitetuose besimokantys tarnaus pasauliniam komunizmo reikalui kitu būdu. Keista matyti totalitarinį elitarizmą atgimstant naujosios kairės mąstyme. Kai kurie piliečiai “geresni” už kitus, jų taikų ir patogų gyvenimą garantuoja kitų piliečių auka: “neintelektualų”, mažiau išsilavinusių, “žemesniam” socialiniam sluoksniui priklausančių (nes šie dalykai sociologiškai, deja, dažnai susiję). Paskui turbūt (logiška raida) – ir “išsipirkti” neišgalinčių. Ir taip šis mąstymas veda mus prie klasinės visuomenės.
Facebooke, dekonstruodama kaltinimų „pasipūtimu“ retoriką, Nida Vasiliauskaitė rašo, kad paprastus žmones piktina „ne pripažinimas visiems akivaizdžios tiesos, kad žmonės įvairiais atžvilgiais nelygūs; ne hierarchijos apraiškos, o NETEISINGOS hierarchijos, kai kopėčių viršun užsiropščia nevertieji, savimi tą hierarchiją ("šventą tvarką") teršiantys.”
Tačiau “visiems akivaizdi tiesa, kad žmonės įvairiais atžvilgiais nelygūs”, nereiškia, kad žmonės nelygūs visais atžvilgiais ir kad nėra aspektų, kur jie yra lygūs. Pamatinė piliečių teisių ir pareigų lygybė – demokratijos kertinis principas, kurį tobulai įgyvendinti beveik neįmanoma ir kuris nuolat išbandomas visuotinėje teisėje į balsavimą, teisėje į teisingą teismą, žodžio laisvėje ir, last but not least, pareigoje ginti valstybę. Tai – metafizinis piliečių lygybės principas, kuriame prasišviečia krikščionybės postulatas apie lygų ir besąlygišką kiekvieno asmens orumą. Didysis demokratijos iššūkis – suderinti šį metafizinį lygybės principą su empiriška ir akivaizdžia žmonių nelygybe įvairiais atžvilgiais. (Konvencinis kairės mąstymas paprastai “griešydavo” tuo, kad išplėsdavo lygybės principą ir mėgindavo jį taikyti prigimtinės nelygybės sritims.) Atsisakyti pamatinės piliečių lygybės postulato reiškia tiesiog atverti duris despotijai, kad ir kokiais gražiais lozungais ji dangstytųsi.
Tačiau ar kariuomenė tikrai žlugdo intelektualą? “Intelektualu nebetampama, jei tave muštravo, jei ant tavęs staugė seržantas, jei buvai eiliniu x, mokeisi nemąstyti, paklusti (kario dorybė) ir išmokai,” rašo Nida Vasiliauskaitė. Bet palaukit – ar tikrai intelektualai pasižymi tuo, kad niekam niekada nepaklūsta? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Nida Vasiliauskaitė susikūrė reputaciją, viešai dekonstruodama netikslų, suveltą ir tendencingą mąstymą būtent todėl, kad pati paklūsta logikos dėsniams – net jeigu jie kartais ją nuveda prie kairuoliškam mąstymui svetimų įžvalgų (kaip kad hierarchijos reabilitavimas aukščiau cituotame sakinyje). Tas, kas niekam niekada nepaklūsta, pagal apibrėžimą yra ne intelektualas, o kvailys. Intelektualas – tas, kuris skiria, kam paklusti, o ką kvestionuoti, kuris skiria tikrus nuo menamų autoritetų, geba atsirinkti tarp mąstymo ir mąstymo imitacijos, tarp idėjos ir beprasmio abstrakcijų debesies.
Intelektualas nėra tas, kuris kilus gaisrui pradeda garsiai kvestionuoti evakuacijos iš pastato instrukciją ir kviečia nebūti triušiais – nepaklusti aklam VALDŽIOS diktatui. Ir beje, ar tik mane vieną taip erzina tos scenos Hollywoodo filmuose, kai akivaizdaus mirtino pavojaus akivaizdoje vienas kuris herojus nusprendžia, kad jis dabar būtinai turi išsiaiškinti, kas čia tikrasis autoritetas ar atskleisti kokią nuo vaikystės nešiojamą nuoskaudą, ir tik tada bėgti nuo priešo, kuris alsuoja į sprandą? Tai va – mes, visa mūsų valstybė esame būtent tokioje situacijoje: reikia atlikti sprendimus, kuriuos reikėjo atlikti užpernai, prieš dešimtmetį. Savaime suprantama, niekas negali ir neturi uždrausti kvestionuoti bei protestuoti – tiesiog taip elgtis mirtino pavojaus akivaizdoje nėra nei intelektualo, nei apskritai protingo žmogaus požymis.
Intelektualas – ne tas, kuris nesilaiko taisyklių, bet kuris žino, kurių taisyklių ir kada reikia laikytis. Tai galioja ir logikai, ir moralei, ir socialinėms normoms. Žmogus, kuris, paėmęs paskolą iš banko, pradeda šaukti apie „kapitalistinį išnaudojimą“ tuomet, kai reikia ją grąžinti, yra ne intelektualas, o šmikis. Valstybė buvo priimtina kairės intelektualams, kai galėjo naudotis nemokamu mokslu ir kitomis viešosiomis paslaugomis – o kai, pasikeitus situacijai, ji paprašo dalį skolos išmokėti, staiga tampa išnaudojimo institucija, kuriai reikia priešintis visomis išgalėmis.
Johno Le Carré personažas George Smiley, kalbėdamas apie patriotizmą, yra pavartojęs drastišką įvaizdį: „Kažkur skaičiau istoriką, kuris rašė apie kartas, kurios gimė skolininkų kalėjime ir praleisdavo savo gyvenimą tam, kad išisipirktų iš jo į laisvę. Aš manau, kad tokia yra mūsų karta. Aš vis dar stipriai jaučiu, kad esu skolingas. Visuomet buvau dėkingas šiai tarnybai, nes ji suteikė man galimybę atsimokėti.“
Mes visi esame skolininkai – skolininkai už teisę gyventi laisvoje valstybėje Sausio 13-osios gynėjams, partizanams, disidentams. Žmonėms, kurie savo sugadintus, iššvaistytus ar prarastus gyvenimus pateisindavo tuo, kad jų auka galbūt padės ateities kartoms gyventi laisvėje. Yra daug būdų tą skolą grąžinti – tačiau neturime teisės pradėti spyriotis ir protestuoti, kai geopolitinės grėsmės akivaizdoje valstybė paprašo pasirengti ją ginti.
Kariuomenė tikrai netrukdo būti ar tapti intelektualu. Netgi padeda: tarnyba kariuomenėje padeda suvokti, jog tam tikrų tikslų – pavyzdžiui, išgyventi mūšyje – gali pasiekti tik veikdamas išvien, laikydamasis bendrų taisyklių, paklusdamas autoritetams. Kad kitaip jų pasiekti tiesiog nepavyks. Kad egzistuoja tikrovė, kuri nepavaldi mūsų norams ir mūsų intelektualinėms konstrukcijoms: įžvalga, kurią intelektualams būtų itin pravartu atrasti.
Tačiau dėl vieno dalyko Nida Vasiliauskaitė teisi. Jei kariuomenė ir netrukdo intelektualui susiformuoti, tai vis dėlto kariuomenėje trūksta dalinių, kur tarnauti pašauktas būsimasis intelektualas (talentas, geekas, ar genijus) galėtų pilnutinai išvystyti bei pritaikyti savo gebėjimus.
Mums trūksta tokių mokymų šauktiniams, kaip elitinė Norvegijos karininkų rengimo programa – keturių savaičių kursas, į kurį kasmet aplikuoja 5000 jaunuolių, iš jų 2500 pakviečiami pokalbiui ir 1700 pradeda kursą – o baigia jau tik keli šimtai vaikinų ir merginų.
Jie ne tik žygiuoja per kalnus su sunkiomis kuprinėmis, kerta sraunias upes, tampo rąstus, mokosi išgyventi atšiaurioje dykynėje, bet ir ruošiami karui psichologiškai – mokosi veikti sutartinai, tiek vadovauti, tiek paklusti, pratinasi prie mirties reginio ir prie savo arba draugų žuvimo grėsmės. Vis dėlto svarbiausia sąlyga į kursą patekti – aukštas IQ. „Mums reikia ir raumenų,“ teigia vienas kursui vadovaujančių karininkų, „bet raumenis išmankštinti lengviau“. Ši karininkų rengimo programa pripažįstama kaip vienas geriausių lyderystės kursų Norvegijoje.
Arba tokių dalinių, kaip Izraelio „Vienetas 8200“ – SIGINT / OSINT pajėgos, kur tarnaujantys programuotojai, matematikai, intelektualai pritaiko savo talentus, dirbdami žvalgybai, programuodami ir dešifruodami. Įgyta patirtis ir ryšiai ne vieną jų vėliau įgalina sėkmingai plėtoti aukštąsias technologijas ir kurti inovacijas – šio dalinio veteranai „atsakingi“ už daugelį Izraelio aukštųjų technologijų kompanijų.
Jei norime, kad valstybės saugumui užtikrinti būtų maksimaliai panaudotas turimas žmogiškasis potencialas, reikia dalinio ar programos, kur šauktiniai galėtų į darbą paleisti ir savo intelektą. Tikiuosi, kad dabar, svarstant visuotinio šaukimo įgyvendinimo apystovas, prasidės diskusija ir dėl šios idėjos įgyvendinimo.
Ir paskutinis dalykas kalbant apie intelektualus. Nicholas Nassim Taleb naudoja tokią savoką, kaip „skin in the game“ – ekspertas ar intelektualas tik tuomet sąžiningas, tik tuomet gali būti autoritetas, jeigu jo paties likimas priklauso, susietas su jo veiklos rezultatais. Jeigu prognozuoji finansų rinkas – turi pats investuoti pagal savo prognozes, kad patirtum savo prognozių tikslumą savo kailiu. Klasikinis „skin in the game“ pavyzdys – inžinierius, kuris būdavo pririšamas valtelėje po savo suprojektuotu tiltu, kol per tiltą žygiuodavo karuomenė. Už savo skaičiavimų tikslumą jis atsakydavo savo kailiu. Vilnietiškas slengas turi savo įvardijimą šiam autentiškumo principui: otvečat’ za bazar.
Dabar Lietuvoje daug konservatyvių intelektualų, kurie sėdėdami prie laptopų „Vero Cafe“ apdainuoja patriotizmo grožį, kario pašaukimo taurumą, ir abstrakčiomis sąvokomis įrodo, kaip dulce et decorum est pro patria mori. Visuotinis šaukimas sumažintų gležnų riešų grąžymą įsikalbėto idealizmo vardan: štai šautuvas, štai taikinys, šauk, žygiuok – būk, o ne tik kalbėk. Nepakvietė į šauktinius – yra savanoriai, yra šauliai. Put your skin in the game. Otvečaj za bazar, bachūras. Tai irgi būtų žingsnis didesnio intelektualų brandumo linkme.
P. S. Šitą rašau kaip Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų savanoris, jaunesnysis eilinis.