Jie mano, kad „Gyvūnų kankinimas ir žudymas dėl kailio yra atgyvena ir turėtų atsidurti istorijos šiukšlių dėžėje“ (citata iš renginio aprašo), o kailinių dėvėtojai – kankintojai ir žudikai. Gaila, nepaaiškina, kas yra „istorijos šiukšlių dėžė” ir kaip, kokiais būdais joje atsiduriama ar siūloma atsidurti. Jei istorijos, tai panašu, kad savaime („laikui bėgant“) – bet kam tada eitynių, gėdinimų ir protinimų? Jei vis dėlto istorija tenlink neteka, tai gal ne istorijos, ne šiukšlių ir net ne dėžė?

Ak, tiesa, būta/tebeesama plakatų apie „neandertaliečius“ (visas miestas nukabinėtas): taip tikimasi įkalti į galvas mintį-vinį, jog neveganai ar bent visi, kas neketina atsisakyti produktų (įskaitant batus) iš natūralios odos ir kalių, traktuotini kaip beviltiškos atgyvenos, gauruoti primityvai (kokiais autentiški neandertaliečiai, beje, anaiptol nebuvo) ir susiprasti išmirti, nes ateitis priklauso nebe žmonijai, o ekosistemai, kurios atžvilgiu žmonija – tik išsikerojęs su savo bereikalinga žudikiška kultūra parazitas.

Didžiulės FB grupės „Lietuvos veganai“ reklaminiame skydelyje matome veganų autoreprezentaciją: karvė, tarianti „Lietuvos veganai“. Tad ne, niekas jų nesuprimityvina ir neapšmeižia, kai sako, kad žmones jie ne tik laiko „ne geresniais už vištą“ (autentiškas argumentas, išnyrantis dažnoje diskusijoje), bet ir fauną skelbia tikruoju žodžio turėtoju. O save – kramtalu iš karvės burnos. Šiame kontekste aiškiau.
Kokie, kieno kailiniai? Gal Lietuvoje šiuo metu gausybė žmonių perka drabužius, pagamintus iš ką tik nugalabintų žvėrelių? Gal tai jie (mes) esame vietinių audinių, lapių ir triušių fermų produkcijos vartotojai? Pasiprotinsime, nebepirksime – ir fermos atsidarys, o lapės išsilakstys po miškus.
Nida Vasiliauskaitė

Bet: į ką iš tiesų taikosi šis „praidas“ (Animal Pride)? Kas jo tikslinė auditorija, kokia reali problematika ir tikslai? Akcentas, kaip jau minėjau – ne „gyvūnų teisės“ ar gyvulinės kilmės produktų vartojimas apskritai, o būtent kailiniai. Taigi: kokie, kieno kailiniai? Gal Lietuvoje šiuo metu gausybė žmonių perka drabužius, pagamintus iš ką tik nugalabintų žvėrelių? Gal tai jie (mes) esame vietinių audinių, lapių ir triušių fermų produkcijos vartotojai? Pasiprotinsime, nebepirksime – ir fermos atsidarys, o lapės išsilakstys po miškus.

Na ne, „Vilniaus kailiuose“, „Bizone“ ar „Sidabrinėj lapėj“ neperka net taip vadinama aukštesnioji vidurinė klasė – per brangu. Tai gal copy+paste aktyvizmas iš Vakarų universitetų skirtas gėdinti saujelei labai turtingų damų (pvz., paskutinių dienų aktualijai Gretai)? Damoms nusispjauti, damos nepasiekiamos, ir aktyvistai šitą puikiai žino. Jei kelios ir susigraudins, ir atiduos labdarai kailinius – nei viena audinė neprisikels, nei viena ferma neužsidarys. Bet bus (galbūt) sėkmingai gėdinami naujieji savininkai hipsteriai – kad dėvėtų kailinių nedėvėtų ir socialinė demarkacija toliau (kaip senovėje) driektųsi taip pat ir kailių linija.
„Gyvūnai“, „gamta“, „ekosistema“ tampa įnagiu, kurį pasitelkus ilgainiui galima tikėtis politinio poveikio visais lygmenimis – iki pat smulkmeniškos kasdienių privačių įpročių visuomeninės kontrolės – pagaliau gaunant teisėtą kozirį riboti piliečių veiksmams ir preferencijoms (negyvenk ten – gamtai kenkia; nesiversk šituo – gyvūnai teises turi; nepirk/neparduok/nevartok x, vietoje x verčiau pirk/parduok/gamink/vartok y, nes ekosistema; nebalsuok už z – pakenksi aplinkai; nedaryk/nemanyk/nesakyk/nesirenk – atrodysi atsilikęs nesusipratėlis iš istorinės šiukšlių dėžės ir t.t.).
Nida Vasiliauskaitė

Tad kam visa tai? Kokio poveikio tikimasi? Šiuo konkrečiu renginiu, o ir atitinkamu aktyvizmu apskritai? Ką reiškia, ką numato „gyvūnų teisės“? Be ką tik įvardintos (realiai antikairuoliškos) ad hoc priežasties, keltina hipotezė, kad tai dalis platformos, kurioje „gyvūnai“, „gamta“, „ekosistema“ tampa įnagiu, kurį pasitelkus ilgainiui galima tikėtis politinio poveikio visais lygmenimis – iki pat smulkmeniškos kasdienių privačių įpročių visuomeninės kontrolės („personal is political“) – pagaliau gaunant teisėtą kozirį riboti piliečių veiksmams ir preferencijoms (negyvenk ten – gamtai kenkia; nesiversk šituo – gyvūnai teises turi; nepirk/neparduok/nevartok x, vietoje x verčiau pirk/parduok/gamink/vartok y, nes ekosistema; nebalsuok už z – pakenksi aplinkai; nedaryk/nemanyk/nesakyk/nesirenk – atrodysi atsilikęs nesusipratėlis iš istorinės šiukšlių dėžės ir t.t.).

Pastarąją hipotezę sustiprintų ir sąvokų analizė. Kas, tiesą sakant, yra „asmuo“, į kurį referuoja „žmogaus teisės“? Kad tai į „asmenį“ referuoja, aiškėja būtent iš „gyvūnų teisių“, kurių aktyvistai naudoja sąvoką „non-human persons“ (nežmogiški asmenys), tuo aiškiai parodydami, kad „teisės“ kabintinos ne prie „humanity“, o prie „personhood“. Žmogiškas ar nežmogiškas, „asmuo“ būtų kažkas, turintis, galintis turėti ar turintis turėti, pvz., „teisę į gyvybę“, „teisę į kūno integralumą“, judėjimo laisvę, bet, kaip „teisių“ subjektas, nebeapibrėžiamas „minties ir sąžinės“ laisvės, kuri, vadinasi, matoma kaip antrinė, buvimui „teisių“ subjektu neesminga.
„Gyvūnų teisės“ yra jokia ne „teisių“ ir „asmens“ konceptų plėtotė (kaip paprastai teigiama), o (klastingas?) pakeitimas kitais. Todėl nereikia stebėtis, jog tie, kam asmens teisių ir laisvių politinė vertybė išties yra brangi, nė neketina palaikyti ir pripažinti teisių gyvūnams.
Nida Vasiliauskaitė

Čia galima stabtelėti ir klausti „O kas tiksliai yra šios teisės?“ Atsakymui lemtingas bus žodis „turėti“, nes gauti jas iš išorės, būti, suvereno sprendimu, įstatymo globojamas kaip tam tikra nepažeistina „vieta“, gali ir visai ne-asmuo, pvz., medis draustinyje, uolos gabalas ar netgi dėmė ant sienos. „Turėjimas“ čia reikštų filosofinę prielaidą, jog „asmuo“ yra kas gali „turėti“, o gali, nes tarsi išspinduliuoja aplink save tam tikrą gaubtą, apimantį jo kūną ir erdvę aplink, reikalingą to kūno įvairioms galimoms dispozicijoms (tarkime, judėjimui) ir įsibrovimams į aplinką (tarkime, įgijimui nuosavybės, kuri bus matoma kaip „jo“).

Pažeisti šį gaubtą, be abejo, fiziškai įmanoma, ir tai todėl šaukiamasi teisės, kuri sakytų „Ne“. Kodėl? Manding, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mūšį laimėjęs (senovės karalius) Kyras pasigaili Krezo: jis gali dabar nugalėtą kitą karalių kankinti, žeminti, nužudyti, bet nenori, nes atpažįsta kaip alter-ego, būtybę-kaip-aš, lygią savo ontologiniu statusu, kuriai aplinkybės yra išoriškos. Tai yra kaip tik „empatijos“ priešybė: joks ne persiliejimas su bet kuriuo kitu asmeniu, joks ne „jaučiu tavo skausmą“, o atpažinimas tam tikro – štai šito – kito kaip irgi monados, atomo, [atskiros] žvaigždės su nuosava orbita ir išcentrine ugnim (agency). Iš čia – simpatija, destrukcijos suspendavimas, sakymas „Let it be“. Štai ši „man lygiojo“ (a fellow, a peer) percepcija ir davė užuomazgą „žmogaus teisių“ konceptui, kilniai ir kartu komiškai ekstrapoliuodama „lygųjį“ į „kiekvieną“, iš pradžių žmogų, vėliau – netgi nebūtinai. Vietoje atpažinimo (kaip „teisių“ sąlygos) atsiranda reikalavimas pripažinti neatpažįstant ir netgi contra evidence, priešingai akivaizdumui, jog nieko lygaus, nieko „kaip aš“ čia nėra.
Visos kalbos apie „gyvūnų teises“ yra tik pastanga nusikaldinti plaktuką, kuriuo vieni žmonės taikosi kaukšėti kitiems per galvas ir nagus.
Nida Vasiliauskaitė

Bet: jeigu „teisės“ yra asmens autonomijos spinduliuotė, o „asmuo“ – kas jai pajėgus, tai susiduriame su visai kita nei dabar įprasta „asmens“, susidedančio iš biografinio projekto, idiosinkratinių savybių ir socialinių vaidmenų pluošto, samprata. „Asmuo“ tuomet būtų ką nurodo antroji prancūziško „person“ reikšmė: „niekas“. T.y. niekas, ką charakterizuotų ką tik išvardinti dalykai, „niekas“, kuris yra už jų kaip antikinis aktorius už kaukės („persona“), pro kurią kalba vaidindamas personažą ir taip tą personažą daro esančiu. Spinduliuotė pro kaukę, dėl kurios pastaroji iš daikto tampa gyvu asmeniu.

Va čia aiškėja, kad „gyvūnų teisės“ yra jokia ne „teisių“ ir „asmens“ konceptų plėtotė (kaip paprastai teigiama), o (klastingas?) pakeitimas kitais. Todėl nereikia stebėtis, jog tie, kam asmens teisių ir laisvių politinė vertybė išties yra brangi, nė neketina palaikyti ir pripažinti teisių gyvūnams.

Galima ir reikia kalbėti apie taisykles deramo elgesio su jais, apie nekankinimą ir neskriaudimą, bet deramą matuojant mūsų, žmonių, moralės supratimais, mūsų, žmonių, teisės normomis, o jie, gyvūnai, jokių teisių neturi ir turėti negali: visos kalbos apie „gyvūnų teises“ yra tik pastanga nusikaldinti plaktuką, kuriuo vieni žmonės taikosi kaukšėti kitiems per galvas ir nagus.