Atnaujintame dokumente Rusijos keliama grėsmė įvardijama kur kas aiškiau. Mes taip pat įsipareigojome pora metų anksčiau – 2018 m. – pasiekti, kad šalies gynybai būtų skiriama ne mažiau kaip 2 proc. šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai pasižadėjome daryti dar tapdami NATO nare. Tačiau dėl lėšų trūkumo šio įsipareigojimo daugybę metų nevykdėme.
Dar prieš kelis metus apie šalies saugumą kalbėjome kur kas mažiau. Gyvenome palyginti ramiai, nesukdami galvos, – juk žinojome, kad ištikus bėdai – partneriai amerikiečiai ar vokiečiai mus tikrai apgins. Tačiau pasaulis keičiasi ir mūsų valstybė dabar priversta imtis didesnės atsakomybės dėl savo pačios ir jos piliečių saugumo. Ne todėl, kad turėtume nepasitikėti savo partneriais, o todėl, kad į savo saugumą žiūrėjome kiek aplaidžiai, permesdami šią atsakomybę kitiems.
Būtent dėl to mes priversti didinti šalies gynybos finansavimą, vėl atgimė kalbos apie privalomos karinės tarnybos grąžinimą. Liberalai visada buvo profesionalios kariuomenės šalininkai. Dabar, kai mūsų didysis kaimynas demonstruoja vis didesnę karinę galią, suprantame, kad norint turėti didesnį karių rezervą, kariuomenę, bent laikinai turime papildyti savanoriais ir šauktiniais.
Ar reikia skubiai įvesti privalomą visuotinę karinę tarybą vienareikšmiškai pasakyti sunku. Šiandien tai padaryti mes nepasiruošę. Negalime pašaukti visų ir versti karius gyventi palapinėse. Manau, geriau turėti mažesnę, bet stiprią kariuomenę, nei didelę armiją, kuri nemoka šaudyti. Taip pat reikia sudaryti sąlygas vyrams, kurie nenori tarnauti, kad šie galėtų rinktis alternatyvius mokymus, tarnybą socialinėje srityje su kariuomenei reikalingu parengimu. Geriau turėti kuo daugiau alternatyvų, nei visus varyti į kareivines per prievartą.
Prieš kelias dienas minėjome tragiškus sausio įvykius, kai Lietuvos laisvę prieš 26 metus apgynė beginkliai žmonės. Tada mes laimėjome savo drąsa, vienybe ir susitelkimu. Laimėjome, nors šalyje buvo dislokuota milžiniška sovietų kariuomenė. Tai prisimenant, keistai skamba kai kurių žmonių pamąstymai, kad Rusija mus, panorėjusi, užimtų per porą dienų, priešintis neverta, nes Lietuvos NATO sąjungininkai negins.
Manau, tie žmonės taip kalbėdami nuvertina mus visus. Jeigu laimėjome 1990-1991 m., kodėl negalime apsiginti dabar? Taip, ginklų ir karių mes turime mažiau, bet mes galime laimėti savo vienybe, savigarba, drąsa. Rusija net nesvarstytų apie Baltijos šalių okupaciją, jei žinotų, kad iš vietinių gyventojų sulauktų didelio pilietinio pasipriešinimo. Tam nebūtina eiti su ginklais į miškus. Žinodamas, kad čia neturi savo politikos pasekėjų, V. Putinas suvoktų, kad Baltijos šalių puolimas yra didelė avantiūra ir būsima našta.
Todėl turime ir toliau šviesti visuomenę, populiarinti vakarietiškas ir demokratines vertybes, kad pasiilgusių sovietmečio ar Rusijos propagandos kuriamo „rusiško rojaus“ būtų kaip galima mažiau. Mūsų laukia didelis darbas, nes tai padaryti yra kur kas sunkiau nei nupirkti naujų ginklų. Turime vėl suvienyti tautą, turėti didį bendrą tikslą, nes tik būdami vieningi, mes būsime stiprūs ir nenugalimi.