Suprantama – juk kuo pas mus daugiau NATO, tuo daugiau Lietuvos ir tuo mažiau vietos Kremliui ir jo vatnikams. Išeinu iš arčiau pasižvalgyti – “Pyyyd…rai” – žviegia į megafoną kitas paleckinis trolis Žilvinas Razminas. Keista retorika, kai aplink nemažai damų. Tikriausiai, skirta Europos Sąjungos piliečiams. Kiti pilkaveidžiai kiaulės akim spiečiasi apykreivin būrelin įsitvėrę nubrizgusią trispalvę “dėl vaizdo”, aršiai mojuodami spalio raudonumo frontininkų “vėliava”.
Betrūksta plakatų „Savi šaudė į savus”, bet turbūt JŪS, ponuliai, ir šaudytumėt į savus kartu su Putino žaliaisiais žmogeliukais. Greta, lyg antitezė provokatorių būreliui, atitverti policininkų, būrys „vaikų iš Amerikos viešbučio“ traukiantis liaudies dainas. Toks mini Sąjūdžio mitingas su jedinstvo inkliuzais. „Adamkus kaltas, kad 3000 vaikų apako!“ – skaičiais „koziruoja“ kažkuris vatnikas, Ž. Razminui bandant išplėšti JAV vėliavą iš dviejų merginų, įsikiša policija. Hm... kaip jie čia taip būtent Adamkų prisiminė?..
Aaa, juk tik prieš kelias dienas, minėdami Sausio 13-ąją įteikėme dvi Laisvės premijas. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui ir kadenciją baigusiam Prezidentui Valdui Adamkui. Šie du lyderiai – dviejų Lietuvos laikotarpių simboliai – lūžio, revoliucijos, kovos už Nepriklausomybę ir jau laisvos, bręstančios, santykinai ramios Lietuvos. Šiais dviem laikotarpiais svarbios skirtingos laisvės: vidinė ir išorinė. Vidinė laisvė kuria išorinę, tačiau ne atvirkščiai. Anuomet išorinės laisvės neturėjome, buvome nelaisvi. Tačiau išsaugoti vidinės laisvės likučiai, puoselėti patriotų širdyse, GULAG’uose ir kalėjimuose, susiliejo į vieną laisvės upę – Sąjūdį. Padedami savo ryžtingų vidinių laisvių sumos anuomet laimėjome.
Vidinei žmogaus laisvei netgi pavojingesnė yra ne buka prievarta, o pati išorinė laisvė. Ant laurų užmigusi kario širdis ir protas apeina taukais. Šiandien lyg ir netrukdomi kuriame savo demokratinę valstybę, esame ES ir NATO nariai. Bet blogis laukia savo progos. Kas gali būti naudingiau blogiui nei paikas nerūpestingumas. O panašu, kad pats pasaulis šiomis dienomis kraustosi iš proto.
Niekas netikėjo BREXIT ir še tau, niekas netikėjo Trumpu ir še tau, vedini žmogiškumo, atvėrėme pabėgėlių Pandoros skrynią ir še tau. Netikime karu, bet karo šmėkla nestabdoma klaidžioja po pasaulį. Gruzija, Ukraina, Sirija... Blogio imperija bunda, tačiau daro tai šiuolaikiškai gudriai, po truputį atmerkia tai vieną akį, tai kitą, po vieną pačiumpa užsižiopsojusį. Pratina išprotėjusį pasaulį.
Dėl Kremliaus įvykdytų kibernetinių atakų JAV kilęs diplomatinis konfliktas tik primena, kad karas vyksta visur. Karas vyksta už mūsų protus. Imperija taip pat išmoko pamokas – prievarta mielas nebūsi. Agresija prieš fizinį kūną, kai protas priešinasi, demaskuojama iškart. Išlaikyti kumštyje besipriešinantį – brangu. Pirmiausia reikia pavergti protus, paskui jau fizinius kūnus ar teritorijas. Esame priešakinėje fronto linijoje, išprotėjusių, civilizacijos dekadansą išgyvenančių Vakarų fronto.
Kol valstiečiai ieško fortepijonų ir kas išnuomavo tą Range Roverį, kolegos Dainius Kepenis ir Kęstutis Smirnovas siūlo draugaut su kaimynais. Na, kaip čia nedraugausi su kaimynu... Va, pavyzdžiui, išėjai į bušido ringą ir sakai varžovui: „Draugaukim“, na, gauni iš kojos į galvą, nukrenti kruvinas, keliesi, nusišluostai kraują, sakai vėl: „Draugaujam“, gauni iš kitos kojos į tą pačią draugišką galvą. Tokia šviečia imperialistinė diplomatija prisižiūrėjusiems „Maša ir lokys“. Nors visi blaivūs geopolitikos ekspertai sutaria: su Rusija pasikalbėsi tik atgrasymo kalba, istorija rodo, kad kitokia neveikia.
Nenorim mokytis iš svetimos patirties? Yra tokia ukrainietiška daina „Mes niekada nebebūsime broliais“ – čia apie tą nostalginę brolybę ir draugystę. Ten jie tikrais šoviniais šaudosi. O kiek ten paleckių ir šustauskų, ne šiaip mitingėlius, o referendumus (sėkmingai) organizuoja. Pas mus dar tik dirvą purena. Tačiau jau ne kauptukais – traktoriais.
O tie 30 procentų rusiškos produkcijos, pasikinkę žodžio laisvės principą, srūva iš žydrųjų ekranų – neblogos trąšos velnio sėklai. Tas „kilogramas mėšlo gerai sumaišyto su kilogramu sviesto“ – kaip sakė iš Seimo tribūnos prof. Vytautas Landsbergis. Netoleruokime šio ypatingo davinio, tai ne laisvas žodis ir kitokia nuomonė, tai tiesiog tikslingas propagandinis mėšlas, kurio save gerbianti valstybė neturėtų sau leisti turėti savo meniu. Būkime reiklesni savo išorinės laisvės vaizdeliams, ne viską reik tepti ant duonos, kas tepasi.