Tik jei vilkas aiškiai deklaravo savo ketinimus prieš rinkimus, tai meška iki rinkimų kalbėjo vieną, o po rinkimų retoriką, lyg burtų lazdelei pamojus, pakeitė ir visiškai tampa nebeaišku, ką ketinama daryti. Bet kol regionuose esame gyvi, turime garsiai pasakyti, kaip matome ir vertiname padėtį. Gal vox populi ir neturės įtakos sostinėje priimamiems sprendimams, bet ateities kartos bent jau žinos, jog būta ir kitaip mąstančių.
Pradėkime nuo pradžių, t.y. nuo problemos esmės – demografijos. Susirgus iš medikų dažnai girdime, kad kovoti reikia ne su ligos simptomais, o su ligos priežastimi, kitaip tariant, ne vien tik skausmą malšinti, bet ir lūžusią ranką gipsuoti, nes skausmas tik signalizuoja apie gyvybei iškilusį pavojų. Nebūtų skausmo, galėtume ir mirti negavę signalo apie kritinę organizmo būklę.
Be to, kol regionai bus „aukojami“ (t.y. užmiršti ir apleisti nyks, kol išmirs arba emigruos), dar įvyks ne vieni rinkimai. Jei per artimiausius kelis metus padėtis regionuose negerės, tai 2019 m. būsimi treji rinkimai (Prezidento, savivaldos ir ES Parlamento) bei 2020 m. Seimo rinkimai gali dar kartą labai nustebinti visus esamus politinius lyderius ir politikos apžvalgininkus, o gal net ir pačius rinkėjus, kai VRK skelbiamas rinkimų žemėlapis nusidažys iki šiol dar nematyta spalva. Įvairiapusės atskirties paveikti regionų rinkėjai gali išrinkti dar įvairių iki šiol nežinomų politinių judėjimų atstovus, protestuodami prieš Vilniuje įsitaisiusį politinį elitą. Taip gali kilti grėsmė ir nacionaliniam saugumui, politinei valstybės orientacijai. Strategiškai mąstant, ne kaštų mažinimas ir optimizavimas, bet siekis nenuvilti regionų turėtų būti kasdienis politinio elito, esančio Vilniuje, galvos skausmas.
Tai, kas vyksta dabar, yra kova su pasekmėmis, nes mažėjant gyventojų ir ypač jaunimo, valstybė nekelia sau tikslo svarstyti, kaip didinti gimstamumą ir mažinti emigraciją iš regionų, bet viską tik optimizuoja – tai reiškia, uždaro. Tai jau atlikta su bendrojo lavinimo mokyklomis, sveikatos apsaugos įstaigomis, policijos komisariatais ir t.t. Dauguma skaitytojų nustebs, bet mano gimtajame Skuodo rajone prieš naujuosius nutiko vietinės spaudos bei visos bendruomenės dėmesio vertas įvykis, nes į polikliniką atvyko dirbti nauja bendrosios praktikos gydytoja. Kodėl tai tenykščius sudomino ir sujaudino? Ogi todėl, kad visi seniai ten jau priprato, kad iš to krašto tik iškeliaujama – kas į didmiesčius, kas į užsienį, o kas nebegali ar nenori nei ten, nei ten – Anapilin. Kaimai jau ištuštėjo, dabar baigia nukraujuoti miesteliai ir rajonų centrai. Artėja jau gerokai aptirpusių, ankščiau didmiesčiais vadintų, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio eilė.
Ar galima dar pakeisti padėtį, pakoreguoti visą valstybės raidą? Atsakymo neturiu. Tačiau bandyti ne tik galima, bet ir būtina, kad senatvėje ateities kartai galėtume bent jau pasiteisinti – darėme viską, ką mokėjome ir galėjome. Atleiskite.
Regionas – pastaruoju metu viešojoje erdvėje vienas iš populiariausių terminų. Kalbama apie regionų išsaugojimą, atskirties juose mažinimą, galiausiai net apie regioninius universitetus ir t.t. Jau legendinė MOSTA (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras), kurios buvusi direktorė perėmė Švietimo ir mokslo ministerijos vairą, po naujųjų paskelbė Aukštojo mokslo ir profesinio mokymo Šiaulių apskrityje analizę, kurioje statistiškai įrodyta (išanalizavus demografines tendencijas), kad Šiaulių universitetą „būtina uždaryti“, nes į jį 2021 m. įstos tik nuo 55 iki 127 studentų. Ministrė skelbia, kad tuoj bus paskelbtos ir kitos analizės, kad visi analizuotume statistiškai vienodus duomenis. Tačiau juk akivaizdu, kad statistika yra viena, o jų vertinimai – kita. Vieni (tie, kurie valdžioje ir sostinėje) sakys, kad tai valstybei neefektyvu, nerentabilu ir būtina optimizuoti. O kiti (tie, kurie tuose regionuose ir vienas kitas tylus balsas sostinėje), kad tai statistiškai įrodyta Lietuvos pabaigos pradžia ir būtina skubiai reaguoti – gelbėti Lietuvą.
Grįžkime prie regionų. Kaip suprantamas regionas Lietuvoje? Gal penki istoriniai-etnografiniai (vienas iš jų kaimyninėje šalyje), gal 10 apskričių ar kitos pagal kontekstą nujaučiamos teritorijos? Būsime praleidę įdomią detalę. Lygiai prieš metus – 2016 m. sausio 6 d. Vyriausybės posėdyje pritarta Vidaus reikalų ministerijos parengtam projektui Lietuvoje sudaryti du planavimo regionus – Sostinės regioną iš Vilniaus apskrities bei Vidurio ir vakarų Lietuvos regioną iš likusių 9 apskričių. Teigta, kad sprendimas sudaryti du skirtingo ekonominio išsivystymo lygio regionus yra vienas iš parengiamųjų darbų, ruošiantis kitam ES finansiniam laikotarpiui.
Anot tuometinio Vidaus reikalų ministro, o nuo 2016 m. lapkričio 22 d. ministro pirmininko, Sauliaus Skverelio, „tam, kad ateityje Lietuva neprarastų beveik 2,7 mlrd. eurų ES paramos, šalį siūloma suskirstyti į du regionus – turtingesnį Vilniaus ir mažiau išvystytą Vidurio ir vakarų Lietuvos“ ir pabrėžė, kad sudaromi ne administraciniai, o statistiniai regionai, todėl „kasdieniniame gyvenime ir veikloje pokyčių nepajus nei gyventojai, nei įmonės, nei institucijos“.
Pagirtina. O kas iš to? Juk net S. Skvernelis taikliai pastebėjo, kad „gyventojai nieko nepajus“. Bet, ministre pirmininke, tikrai reikėtų, kad pajustume! Toliau taip egzistuoti nebenorime, nebegalime ir Jus todėl išrinkome – sušuktų dauguma kur nors tame Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione sutiktų piliečių. Bet seniai išrinkta centrinė valdžia nebevažinėja po Lietuvos miestelius bei rajonus, nėra laiko – Vilniuje ar Briuselyje daug posėdžių. Čia tik a.a. Algirdas Brazauskas ar ekscelencija Valdas Adamkus, kaip tarpukariu Antanas Smetona, po Lietuvą pas žmones važinėjo.
Kitas kelias, kurio laukia Lietuva (išskyrus Vilnių), yra suformuoti kelis regionus bei subregionus. ES galioja Teritorinių statistinių vienetų nomenklatūra – NUTS (pranc. Nomenclature des Unités Territoriales Statistiques), kurioje išskiriami keli lygiai. NUTS-1 – pagrindiniai socialiniai-ekonominiai regionai, dažnai tai visa valstybė, arba regionų grupė, NUTS-2 – pagrindiniai regionai, kuriuose įgyvendinama regioninė politika, o NUTS-3 – subregionai, tarpinis vienetas tarp savivaldybės ir regiono. Visiems lygiams numatyti gyventojų ribiniai skaičiai: NUTS-1 –3-7 mln., NUTS-2 – nuo 800 tūkst. iki 3 mln., o NUTS-3 – 150-800 tūkst. gyventojų. Tenka konstatuoti, kad šiuo metu Lietuvoje dėl gyventojų mažėjimo 5 iš 10 apskričių (Alytaus, Marijampolės, Utenos, Tauragės ir Telšių) jau nebeatitinka net NUTS-3 (subregionų) lygio.
Taigi, išsprendus šitą regionų ir subregionų klausimą, būtų aišku ir kur jų centrai, t.y. miestai, kurių išlikimą ir darnią plėtrą valstybė turėtų laikyti prioritetiniu bei strateginiu tikslu. Skaičiai diktuoja, kad galima kalbėti apie 3 regionus bei kelis subregionus, stambinant kai kurias esančias apskritis.
Realiai neįgyvendinus Lietuvos regionalizacijos, imtis aukštojo mokslo tinklo pertvarkos, reiškia vadovautis ne Lietuvos egzistencinių interesų gynimu, bet neoliberalių ir globalizmo strategijų taikymu. Puikus yra noras pamatyti kurį nors Lietuvos universitetą pasaulinių reitingų šimtuke ar penkiasdešimtuke. Tikrai nerasime nė vieno prieštaraujančio. Tačiau kas iš to Lietuvai? Kaip tai padės Šiauliams, Klaipėdai ar Panevėžiui (tų miestų verslui, gyventojams, kultūrai, bendrai gyvenimo kokybei ar ekonomikos augimui), kad viską sujungus, uždarius bei sutelkus Vilniuje, ten esantis universitetas pakils pasauliniame reitinge? Atsakymo nežinome, bet tikrai aišku – reitingas niekaip nepakeis gyvenimo regionuose, o štai aukštųjų mokyklų (universitetų ar kolegijų) uždarymas pastebimai atsilieps regionų raidai pačia blogiausia prasme.
Taigi, arba visi Lietuvos profesoriai geri, arba visi prasti, nes jie bendrai vienodi (pagal vienodus kriterijus ir tvarkas išrinkti), nors individualiai ir labai skiriasi; 3) tuos miestus ne tik paliks jaunimas, bet ir aplenks iš mažesnių miestelių vidinės emigracijos vietų ieškantys – visi važiuos į Vilnių, kai kas dar į Kauną; 4) šita centralizacija duos panašius rezultatus kaip ir prekyboje (įsigalėjus „Maxima“, IKI, „Rimi“ ir „Norfos“ tinklams konkurencija ir darbo vietų skaičius sumažėjo, smulkūs prekybininkai išnyko, kainos aukštos ir visi tuo piktinasi) – veiks keli monopoliniai aukštojo mokslo centrai Vilniuje ir Kaune. Konkurencijos mažėjimas savaime reikš, kad mokslo ir studijų kokybė dar labiau kris, nes nebebus poreikio kovoti rinkoje su kitais, kad ir mažesniais universitetais. O koks rezultatas – du Lietuvos miestai (Klaipėda ir Šiauliai) bus dar mažesni, toliau mažėjantys, nes mažiau patrauklūs ir su mažesniu intelektualiniu potencialu keistis iš vidaus.
Tie, kas svarsto apie plataus masto tarptautinę, globalią konkurenciją studijų srityje yra arba reikalo profanai arba dezinformatoriai, nes, kad tai veiktų, reikėtų: 1) lietuvių kalbą „nuleisti“ tik iki buitinės šnekamosios kalbos lygio, o bendrojo lavinimo, mokslo ir studijų procesuose pereiti tik prie anglų kalbos; 2) studijas visiems užsieniečiams paversti nemokamomis kaip Škotijoje ar Danijoje arba finansuoti patrauklią ilgalaikių paskolų studentams iš užsienio teikimo sistemą; 3) sukurti tokią infrastruktūrą (bendrabučiai, auditorijos ir t.t.), kad nekeltų šiurpo ne tik užsieniečiams, bet ir lietuvaičiams. Kuris iš šių trijų punktų įmanomas? Manau, atsakymus žinome patys.
Žinoma, pastabesni pasakytų, kad Vyriausybė neketina naikinti aukštojo mokslo įstaigų regionuose, o tik jas pertvarkyti į Vilniuje ir Kaune esančių universitetų filialus (kaip sovietmečiu). Čia vėl ta pati regioninės politikos praktikoje nebuvimo problema, nes viską norima valdyti ir kontroliuoti tik iš centro. Viena vertus, valstiečių žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis žada kelti ministerijas iš Vilniaus į regionus, o kita vertus, Vyriausybė iš Klaipėdos ir Šiaulių universitetų rektoratus bei buhalterijas į Vilnių.
Šiuo metu Klaipėdoje ir Šiauliuose yra po 1 valstybinę aukštąją universitetinę mokymo įstaigą, o Kaune – 5, Vilniuje – net 7. Naujai MOSTA pateiktais duomenimis 2016–2017 m. m. Vilniuje esančiuose valstybiniuose universitetuose ir akademijose studijuoja 46 tūkst. studentų, Kaune – 31,5 tūkst., Klaipėdoje – 4 tūkst., Šiauliuose – 2,4 tūkst. Taigi, 55 proc. valstybinių universitetų studentų sutelkta Vilniuje, o 37,5 proc. – Kaune. Bet nė viename iš šių miestų negyvena pusė ar trečdalis Lietuvos gyventojų, tai ir studentų skaičių nulemia tik vidinė emigracija, kurią švietimo strategai dar labiau nori nukreipti tik į šiuos du miestus. Taigi, gal pertvarkos metu iš Vilniaus keliant ministerijas į Kauną, o departamentus net į Klaipėdą, reikia imtis planuoti ir kai kurių universitetų kėlimą iš Kauno ir Vilniaus į Klaipėdą bei Šiaulius?
Akcentuojamas įvairus skaičius universitetų Lietuvoje (jų skaičius viešojoje erdvėje svyruoja nuo 14 iki 46, išties įspūdingas skirtumas) ir keliamas tikslas, kad turi likti 3–5 universitetai ir dar 3 akademijos (t.y. vietoj 14 palikti 6–8 įstaigas, taip uždarant ar prijungiant pusę esančių – irgi 6–8). Tačiau ne universitetų skaičių pirma reikia nustatinėti, o, vėlgi, remiantis regioninės politikos gairėmis apsispręsti, kiek turi būti Lietuvoje universitetinių miestų, kurie būtų tų regionų gyventojų bei investicijų traukos, kultūros, mokslo, studijų, ekonomikos ir pagaliau administraciniai centrai. Ir tuo remiantis priiminėti sprendimus.
Pagaliau, nuo 2021 m. praktikoje įgyvendinus regionų reformą Lietuvoje ir gaunant ES lėšas atskirčiai regionuose mažinti, ten esantys universitetai galėtų būti dalinai finansuojami iš ES fondų, kaip viena iš priemonių tikslui pasiekti – gyvenimo kokybei regionuose pagerinti. Potencialas tam yra – MOSTA 2015 m. atlikusi mokslo kokybės vertinimą, nustatė, kad Klaipėdos universitetas mokslo srityje iš esmės nenusileidžia Vilniaus ar Kauno įstaigoms ir kai kuriose srityse veikia tarptautinio arba aukšto nacionalinio lygio moksliniai universiteto vienetai.
Svarbus aspektas yra ir Lietuvos švietimo politikos strategų neapsisprendimas, ką daryti su aukštuoju mokslu – reguliuoti jį, kaip buvo iki liberalų „krepšelių“ reformos, ar taikyti laisvosios rinkos principus, kaip buvo pastaraisiais metais. Dabar stovima kažkur viduryje, kai nebeaišku – rinka reguliuojama iš centro ar palikta savireguliacijai? Jei savireguliacijai, tai rinkos dalyviai (t.y. aukštosios mokyklos ir studentai) patys susiderės dėl visų sąlygų (už kokią kainą, kokias studijas teikti su kokiu balu priimti ir t.t.), nes čia verslas – laukiniai Vakarai. Jei reguliuojama, tada Vyriausybė turi aiškiai išdėstyti ir nurodyti, kokia aukštoji mokykla, kokiomis sąlygomis, kiek ir kokių studentų gali turėti.
Pirmuoju atveju aukštosios mokyklos turėtų galėti priimti su nenormuotu stojamuoju balu, laisvoji rinka gi viską „teisingai sureguliuoja“, studentai patys pasirinks. Antruoju atveju biurokratai nutaria ir sako (arba idealiu atveju, vyksta derybos su aukštųjų mokyklų atstovais) – 2017 m. bus finansuojama 200 vietų vadybininkų parengimui, A universitetui duodame 80, o B, F, H ir P universitetams po 30 vietų. Tokiu atveju, Vyriausybė gali, tarkim, pedagogų ruošimą perkelti tik į Šiaulius ir išspręsti problemą. Uždrausti visiems universitetams tam tikras studijas, kad jos būtų vykdomos tik tam tikrose (keliuose), o ne visuose universitetuose. Jokių vadybininkų ar socialinių darbuotojų, humanitarinių mokslų atstovų VGTU ir KTU, ir taškas. Sakysite, kvepia sovietmečiu ir planine ekonomika? O aukštojo mokslo filialų sistema, kurią pamažu dabar ŠMM bruka, ar ne sovietmečiu egzistavo? Sovietmečiu!
Tarpukariu Klaipėdoje buvo įkurtos dvi atskiros aukštosios mokyklos (institutai), o sovietmečiu trys filialai. Tačiau praktikoje stebime kažką neaiškaus, viena vertus, per „krepšelių“ pasiskirstymą taikomi laisvosios rinkos principai, bet tuo pačiu ta rinka iškraipoma įvedant administracinius ribojimus. Gal reikėtų apsispręsti, kokia sistema aukštajame moksle taikoma – laisvos linkos ar valstybės reguliavimo, o tik tada priiminėti konkrečius sprendimus. Nors Lietuvoje labai mėgstamos mišrios sistemos (Seimo rinkimų, pedagogų rengimo, kariuomenės komplektavimo, sveikatos apsaugos „finansavimo“ ir t.t.), gal ir čia tas pats – truputis laisvos rinkos, truputis planinės ekonomikos bei administracinio reguliavimo. Ir svarbu pabrėžti, kad universitetai bei kolegijos regionuose yra ne tikslas, o tik priemonė tų regionų išsaugojimui ir atskirties juose mažinimui.
Kol minėtų faktų nėra paisoma, tai švietimo ir mokslo reformos užmačios panašėja į neblaivaus vairuotojo važiavimą su traktoriumi per ją – nepamena, iš kur ir nežino, kur važiuoja, kelio neranda ir traiško viską, kas pasitaiko po ratais, o sustabdytas ir paklaustas – nerišliai kalba kažką nesuprantamo. Labai norisi tikėti, kad traktorius atvažiavęs iki Klaipėdos pradės važiuoti tiesiai ir žinos savo tikslą.
Apskritai net kalbos, kad Klaipėdoje nereikia plataus profilio, klasikinio universiteto, deja, liudija, kad mūsų strateginis mąstymas nesuaugo su jūrinės valstybės samprata, o čia šešis dešimtmečius kuriamas akademinis, intelektualinis, mokslinis potencialas tampa kaip ir nepakeliamu valstybei balastu. Galutinai nusisuksime nuo Lietuvos kaip jūrinės valstybės koncepcijos, nes, vargu, ar Vilniuje ar Kaune įsikūrusi administracija pajaus uostamiestyje tvyrančią laisvos minties ir jūros dvasią, supras, kodėl reikia investuoti ir išlaikyti vienintelį, bet kokios jūrinės valstybės simbolį, po jūras ir vandenynus plaukiojantį Lietuvos burlaivį – „Brabander“ ar mokslinių tyrimų laivą – katamaraną „Mintis“, kaip tai daro Klaipėdos universitetas.
Sunkiai galima suprasti, kaip bus planuojama ir vykdoma jūrinės valstybės politika mokslo ir studijų srityje iš rektoratų, įsikūrusių prie tokių „stambių“ vandens telkinių kaip Vilnelės upė ar Kauno marios, nutolusių nuo jūros 200 ar 300 kilometrų. Stokojame valstybininkų ir strateginio mąstymo savo veiksmams bei jų ilgalaikėms pasekmėms numatyti ir įvertinti.
----------
Ir baigdamas – švietimo sistemoje (ir administracinį, ir pedagoginį bei ekspertinį darbą) dirbti tenka jau 16 metų. Patirtis susideda iš darbo bendrojo lavinimo sistemoje, profesinio mokymo mokykloje su sektorinio profesinio praktinio mokymo centru bei mokslinio ir pedagoginio darbo universitete. Paskutinį kartą klasėje su 10-okais, 11-okais ir 12-okais teko dirbti 2016 m. pavasarį, o universiteto auditorijoje su studentais prieš naujuosius metus. Tad išdėstytos mintys bei įžvalgos nėra tik teoriniai pasvarstymai, gimę kokio nors analitinio centro kabinete palinkus prie darbo stalo su kompiuteriu, tai žvilgsnis iš sistemos (nuo bendrojo lavinimo iki universiteto) vidaus. Kartais tylėti pasidaro per sunku.