Organizacijos „Freedom House“ duomenimis praėjusiais metais pirmą kartą per dešimtmetį net 72 šalyse buvo atsitraukta nuo liberalios demokratijos (viso dešimtmečio metu šis lūžis įvyko net 105 šalyse, šiuo metu 60% pasaulio šalių nėra demokratiškos).

Visame demokratiniame pasaulyje ilgai demonizuota tradicinė, dažnai krikščioniška periferija sukyla prieš antikrikščionišką, neoliberalų miestų elitą ir, žinoma, demokratiniuose rinkimuose laimi. Širdis, intuicija, emocinis intelektas, tikėjimas, tradicija sukyla prieš šaltą, racionalų, technokratišką protą, kuriam pralaimėjus belieka tik konstatuoti, kad iki šiol gyveno tarp tų vieno procento pasaulio gyventojų, kurie valdo visų likusių gyventojų turtą jį visą kartu sudėjus.

Nepaisant tariamos liberalios demokratijos pažangos nelygybė visame pasaulyje šiuo metu prilygsta XIX amžiaus viduriui. Nepagrįstai pažemintų ir nuskurdintų pasaulyje yra tiek, kad bet koks miesto burbule gyvenantis elitas jau seniai turėjo atsibusti. Ne išimtis yra Lietuva. Atskirtis mūsų šalyje yra viena didžiausių ES, skirtumas tarp turtingiausių ir mažiausiai uždirbančių tolygus Lotynų Amerikai ir toliau didėja. Šiame kontekste TS-LKD antrame ture pralaimi net 21 dvikovą iš 22 vienmandačių apygardų ir toliau teigia, kad nepralaimėjo.

Dar kartą panagrinėkime išorinius faktus, atsitraukę nuo Lietuvos, kur objektyviems išlikti nėra lengva. Išorinės įtampos – karai, visame pasaulyje auganti nelygybė, šiuo metu susilieja su vidinėmis įtampomis ir pradeda siekti kritinę ribą. Tiek JAV, tiek Europos Sąjunga šiuo metu yra pavojuje. Putinas ir kiti jo sėbrai jau seniai bando koja atidaryti kiekvieno demokrato duris. Liberalaus elito pralaimėjimą išryškino ne tik seniau atsiradusios įtampos tarp daugiau nei 70 metų taiką Europoje saugojusių institucijų ir eilinio rinkėjo, bet ir informacinis karas, kurį Vakarų elitas tiesiog pralaimėjo.

Kibernetinės Putino ir draugų atakos tik įpila žibalo į ugnį, kuri skaisčia liepsna degina elito padorumo skraistes. Pirmi šio pasaulinio sukilimo ženklai pasijuto jau Arabų pavasario metu, tačiau Vakarai tada naiviai manė, kad žmogaus orumo revoliucija jų krištolinio pasaulio nepalies.

Klydo, ypač ten, kur ši revoliucija buvo ignoruojama. Tai, kas anksčiau buvo demonizuojama, iš ko buvo šaipomasi, šiandien jau tapo norma. Racionalus ir neoliberalus karalius šiandien tapo nuogas ir artimiausiu metu jam jokio rūbo niekas užsivilkti nepadės. Sveiki atvykę į žmonių rūstybės pasaulį, kuriame įsitvirtina širdis, jausmai ir žmogiškumas, bendruomeniškumas, atjauta, periferija, nuo kurios taip ilgai slėpėsi negailestingas elitas.

Iš esmės klausimas lieka tik vienas ir tas pats – ar likęs vienas procentas turtingiausių ir racionaliausių šio pasaulio gyventojų supras, kad jau seniai atsidūrė rugiuose prie bedugnės? Galimi du atsakymo variantai. Labiausiai tikėtinas pralaimėjimo neigimas, sukilėlių ar „atskalūnų“ demonizavimas, tolesnės pašaipos ir arogancija, dar didesnis užsidarymas nuo kritikos ir viso pasaulio, kas atveda prie galutinio sutriuškinimo (čia žinoma kalbu ne apie Lietuvą, užteks prisiminti kaip Hillary šalininkai vadindavo Trumpo rinkėjus – „rasistais, seksistais, homofobais, ksenofobais, islamofobais“ ir t.t.).

Antrasis scenarijus (ką ir padarė neoliberalių jėgų košmaras JAV Prezidentas Donaldas Trumpas, Lenkijos dešinieji, bando daryti Angela Merkel ir kiti) – dešiniųjų jėgų sugebėjimas ne tik amortizuoti, bet ir mobilizuoti sukilimą prieš elito burbulą sau naudinga linkme.

Prieš šimtą metų Vakarų Europos socialdemokratai taip sugebėjo amortizuoti viską naikinančią komunizmo šmėklą. Nesugebėję to padaryti dešinieji šiandien miestuose bus praryti revoliucijos tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Ir tai įvyks todėl, kad šiandien puikiai išsilavinę, multikultūriniai „dutūkstantukai“ (millennials) jau jungia jėgas su sukilusiais regionais ir kaimais – juos visus vienija sukilimas prieš dabartinį status quo, informacija, atotrūkis, nusivylimas, nesėkmė, „vietinio“ iškėlimas prieš „svetimą“ ar „užsieninį“, „globalinį“ arba dar kitaip – meilė Tėvynei. Ir tai nebūtina tapatinti su atsilikimu – šie dvasinės ir fizinės Tėvynės išsiilgę asmenys jau šiandien valdo informaciją, t.y. didelę dalį ateities pasaulio, kuriame tradicija derės su jaunyste.

Nepamirškime, kad Lenkijoje už Jaroslawo Kaczynskio partiją aktyviausiai balsuoja jaunimas kartu su sukilusiais regionais. JAV šiuos „dutūkstantukų“ balsus sėkmingai mobilizavo tiek Bernis Sandersas, tiek D. Trumpas, kuris galiausiai sutriuškino elito burbule ilgai gyvenusią Hillary Clinton.

Pats laikas grįžti prie Lietuvos ir apibendrinti. Stipri, visą centro dešinę užimanti TS-LKD yra viena iš nedaugelio kolonų, laikančių vakarietišką Lietuvos valstybės raidos kryptį. Negalime leisti, kad ši kolona susvyruotų TS-LKD tampant chroniškai opozicine partija, iš dešinės besistumdančia su liberalais dėl glamūriško, bet riboto rinkėjų segmento didžiuosiuose šalies miestuose, o iš kairės pralošusią visą likusią Tėvynę regionuose sukilusiam „cunamiui“. Privalome pasimokyti iš savo ir kitų klaidų.

Negalime užsidaryti krištoliniame bokšte ir patys sau kartoti, kad: „viskas yra gerai – nelaimėjome, bet ir nepralaimėjome“. Privalome pagaliau pripažinti ir savo valdymo metu padarytas klaidas ir už jas atsiprašyti. Tačiau, visų pirma, šiais visuotinio susiskaldymo laikais privalome išlikti vieningi – jokia grupė negali būti išstumta į užribį sąmoningai ją ignoruojant ar klijuojant etiketes.

Lūžis praėjusiais metais mūsų partinėje sistemoje turi būti ne sutriuškinimo, o būsimo didelio dešiniųjų laimėjimo ženklas. Tik nebijokime, išskleiskime sparnus, išgirskime ką iš tiesų sako širdis, įsiklausykime į nelogišką visame pasaulyje kylančio protesto žmogiškumą, nenusigręžkime nuo jo, suteikime jam savo darbotvarkę, mūsų puoselėjamas tūkstantmetes vertybes ir išmintį. Lengvabūdiškai ignoruodami ar neigdami iš periferijos kylantį cunamį mes jo ne tik nesustabdysime, bet ir tapsime jo darbotvarkės aukomis ir mūsų neapsaugos net aukščiausi Vilniaus bokštai.