Atsimenu, sausio 13-osios išvakarėse lygindamas marškinius nusideginau ranką. Nesupratau, kaip, apie ką tada galvojau. Į dabartinius parlamento rūmus, tuometę Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, sausio įvykių metu važiavau iš Turniškių, kur tada buvo apgyvendinta dalis parlamentarų.
Suvokimas apie tai, kas vyksta ir kas dar gali įvykti, buvo aiškus. V. Landsbergiui sausio 8 d. pakvietus žmones susiburti prie Seimo rūmų kartu su Atkuriamojo Seimo nariais buvome parlamente. Iš nuogirdų, įvairių pranešimų susirankiodavome žinias, naujienas. Nebuvo interneto, socialinių tinklų, išmaniųjų telefonų. Kartais susimąstau, ką ir kaip technologijos būtų pakeitę...
Sausio 12-ąją, dar prieš televizijos bokšto šturmą, parlamente panikos nebuvo. Supratome, kad privalome dirbti, viešai kreiptis į pasaulį dėl paramos mūsų Nepriklausomybei, reikėjo pavesti formuoti Vyriausybę egzilyje. Kiekvienas tas dienas ir naktis agresijos akivaizdoje išgyveno skirtingai. Pasiekdavo daug gandų apie tai, kas vyksta už dabartinių Seimo rūmų slenksčio. Laimė, daugelis jų nepasitvirtino. Deja, kai kurios žinios buvo tikslios.
Tomis sausio dienomis pats buvimas tūkstančių žmonių grandine apsuptame parlamente, kai nežinai, kas iš tikrųjų vyksta už durų, buvo ir lieka sunkiai nusakomas. Daugelis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narių manė, kad parlamentas vis dėlto bus šturmuojamas. Kalbėta apie šeimas, vaikus. Mano šeima tuomet buvo Šiaulių rajone. Pasiskambindavome, kai pavykdavo.
Prisimenu benzino tvaiką parlamento koridoriuose, šimtus savanorių, tūkstančius žmonių prie Seimo. Galiausiai – žinia apie tragišką sausio 13-osios naktį. Tai įspaudas, kuris niekada neišbluks.
Šiandien kai kada girdžiu būgštavimus, esą Lietuva niekad nebebus tokia vieninga, kaip Sąjūdžio laikais, Baltijos kelyje ar tomis sausio dienomis. Kad nebebūtų tokio laisvę mylinčių, dėl jos gyvybę aukoti pasirengusių žmonių triumfo. Nesutikčiau.
Ir šiandien gyvename neramiais laikais, nesame beorėje erdvėje. Ar liktume abejingi, neitume į gatves, ar neatsirastų parlamento ir mūsų Valstybės gynėjų? Esu tikras, kad eitume, gintume, kovotume. Jei tik prireiktų, aš eisiu ir būsiu pasirengęs „atstovėti“ prie tų pačių Seimo vartų.
Ačiū visiems mūsų sausio Laisvės Gynėjams. Ačiū tiems, kas gina ir gins tuos pačius idealus, savo šeimą, savo Valstybę.