Nesunku bus susivokti, kad ta princesė tai Amerikos rinkėjai, britai bei kiti padorūs europiečiai, taip pat ir Lietuvos piliečiai, kurie pastaraisiais metais rinkimų demokratijos mechanizme balsuoja už kažką netikėto, už kažką, kas nepasižymi nei galingais raumenimis, nei fenomenaliu protu, nei stora pinigine. Balsuoja už kažką nesistemiško, „išteka“ už to trečiojo brolio, kuris į politikos areną ateina kaip „nesisteminė“ jos dalis.
Pirmoji aplinkinių reakcija į princesės poelgį yra visai banali – arba ta išpaikinta blondinė jau nebežino, ką daro, arba tas trečias brolis yra totalus kvailys, kažkaip sugebėjęs sujaukti protą net karališkai giminei. Kitais žodžiais tariant, pasaulis pilnas kvailių ir apgautųjų – tingūs amerikiečiai išsirinko kvailį, kurio (pasak daugelio žymiais save laikančių) iš viso nebuvo galima leisti į politiką, pasipūtę britai „pamynė“ visą liberaliai hedonistinės Europos idėją, Europoje vis daugiau kvailų graikų, lenkų, katalonų, valonų...
Galiausiai kvaili lietuviai iki reitingo lubų deklaruoja meilę politikams, kurie, pasak vieno populiaraus komentatoriaus, prilindo čia iš visokių tamsiausių pakampių. Jie baigę „ne tas“ aukštąsias, jie yra „ne tų“ mokslų daktarai, jie nekeikia nei pasivadinusių kairiaisiais, nei dešiniaisiais, jie siūlo politikoje vertinti ne tik bendrąjį vidaus produktą bei perkamąją galią, o ir švarią aplinką, draugišką bendruomenę bei meilę Tėvynei.
Gerai, kad yra ta nesisteminė politika, nes tik ji gali keisti pasenusias ir blogai veikiančias sistemas. Galima prisiminti, kad XIX amžiaus vadinamoji Vargo mokykla iš esmės padarė mus lietuviais, nesisteminė Dainuojanti revoliucija su tautiniais kostiumais atkūrė mūsų valstybę. Ir tuomet politikai, anot populiarių komentatorių, „lindo iš visokių tamsiausių pakampių“. Lindo, kaip matosi, laiku ir vietoje. Politologams ir politikieriams pats laikas ne kvailinti rinkėjus ir politikus, ne barti juos nesimokius klasikinių ideologijų, o pagaliau bandyti suprasti, kokia iš tikro yra ta naujoji politikos sistema.
Tradicine ir senamadiška jau tampanti politika yra ta, kuri patikėjo, kad Francis Fukuyama buvo teisus: istorija baigėsi ir skirtumai tarp partijų tėra skirtingas biudžeto sudarymo būdas. Jos ir imasi to skirtingo būdo, kas mokesčius didina, kas mažina, kas pravalgo, kas investuoja. Rinkėjai gi mato, kad pinigų kiekis ribotas, ir balsuojant už tuos ar anuos vienintelė nauda yra gauti „biškį“ daugiau sau ir savo projektams. Tyčia pavartojau nesisteminį žodį, bandydamas įtikinti, kad niekad nebus daug ir niekada nebus tiek, kiek reikia, nes tradiciškai skirstomą biudžetą reikia pradžioje uždirbti. Tradicinės partijos gerai žino, kad raginimas uždirbti yra labai nepopuliarus, lyginant su bandymu perskirstyti. Galiausiai ta kova dėl procento dalių pabosta, darosi beprasmė ir niekur neveda. Reikia kokybinių pokyčių.
Tradicinės politikos krizė gimdo populizmą, kuris tėra trumpaamžis minėtosios politikos mutantas. Populistinės partijos, kurioms jau prilipo gelbėtojų etiketės, pinigų klausimą bando išspręsti širdžiai mielu melu apie tai, kad pinigų yra, tik jie ne ten padėti. Dirbti ir uždirbti nereikia, galima atimti ir pasidalinti. Greitai ir efektyviai. Aišku, kad nusivylimas gelbėtojais ateina greičiau nei nuobodis turėti reikalų su jau minėtomis tradicinėmis partijomis, tad gelbėtojams reikia vis naujų sumanymų, ką kur ir kaip atėmus. Ir tai greitai virsta tik apgaulių karusele.
Tad kas yra ta naujoji nesisteminė politika?
Ji turi kelis gerus bruožus.
Pirma, ji ne aiškina, kaip reikia gyventi, o tariasi su žmonėmis. Šie politikai nesako žinantys, kaip padaryti tą ir aną, štai mūsų verslo planas, jums belieka atiduoti balsus už jį. Visi kiti planai arba blogesni, arba visai netikę. Nesisteminiai turi tikslą ir siekia jo klausdami žmonių, ar jūs manote taip, kaip mes, jei ne, ieškosime kitų kelių. Kalba ne žmonėms, o su žmonėmis, kalba prisipažindami, kad gali abejoti ir klysti. Kaip ir visi žmonės. Tampa akivaizdu, kas politikoje arogantiškas, o kas tiesiog – žmogiškas.
Antra – jie ne aklai apsibrėžia savo ideologinius rėmus, o eina susitarimo keliu, ne mechanine dauguma, o veikiau pritarimu tam ar kitam sumanymui. Šiandien visuomenė nėra nei liberali, nei konservatyvi. Ji – postmoderni, sugebanti derinti pažiūras, kurios tuo pat metu gali būti vadinamos ir liberaliomis, ir socialistinėmis, ir krikščioniškomis. Pažiūrų sintezė ir jų įvairovės harmonizavimas, o ne jų „išgryninimas“ atmetimo būdu postmoderno politikoje yra svarbiau. Juk norint sumažinti alkoholio vartojimą ar efektyviai ginti valstybę, nebūtina deklaruoti save liberalu ar tautininku?
Trečia – ne pinigai ir biudžetas yra svarbiausia politikos ašis. Postmoderni „nesisteminė“ politika sako, kad viešųjų reikalų tvarkymas (o tai politikos paskirtis) yra ne vien bendros kasos administravimas. Šiandien gyvenime yra kur kas daugiau siekių nei ekonominė-hedonistinė gerovė, į kurią koncentruojasi anos, sakyčiau, jau archajiškos politinės jėgos. Žmonės pasiryžę savo pajamas ir sumas sąskaitose aukoti dėl sveikos gyvensenos vietos bendruomenės, šeimos stabilumo, tautiškumo. Dėl jų visai nebūtina daug uždirbti, dėl jų nebūtina pradžioje tapti turtingiausiais Europos Sąjungoje.
Galima gyventi padoriai, sveikai, tvarkingai ir teisingai. Sumažinti girtuoklystę, atstatyti pasitikėjimą institucijomis, kurti sąžiningą ir pareigingą visuomenę – tai didelių pinigų nereikalaujantys politikos klondaikai. Ir tai bus ta laimė, kurią gerai supranta pasakų princesės.
Daugelyje pasakų trečiasis brolis, investuojantis daugiau į ilgalaikius žmogiškus ryšius nei vienadienę naudą, galiausiai tampa tikrai ne turtingiausiu ar stipriausiu. Tampa laimingu. O tos laimės, pasirodo, šiandien labiausia ir trūksta.
Tad ir neturėtų stebinti faktas, jog minėtais bruožais pasižyminti politika tampa vis labiau patraukli ir simpatiška, ypač tiems, kurie supranta, kad niekada nebus nei beprotiškai turtingi, nei genialūs. Laimingi gali būti todėl, kad myli ir tiki tuo, ką daro, kad gyvena padoriai ir teisingai, nori būti tautiečiais o ne kosmopolitais. Nieko čia blogo.
Žinoma, nesisteminei politikai iki pilnos laimės ar kasdienės idilės dar labai toli. Jai kiša koją jaunatviška kantrybės stoka, jai suka galvą greita rinkiminė ar reitinginė sėkmė. Šios bėdos, tačiau, greit praeina. Kur kas pavojingesnės yra ilgalaikės sisteminės pagundos, kurių Trečiojo brolio partijų politikams reiktų vengti.
Pirmoji pagunda – noras ilgainiui tapti „protingu“, grįžti į tą įprastą tradicinės politikos praeitį. Tokiais tapti vilioja visa „tradicinių“ politologų ir žiniasklaidos bendrija, raginanti susitelkti ties dešimtosiomis procento dalimis, daryti viską, kaip daro senosios Europos šalys, alkoholį matyti tik kaip prekę ir akcizo šaltinį, leisti žudyti embrionus ir paaugintus kelių savaičių kūdikėlius moters kūne. Ir daryti viską kitą, kad tik supanašėti su jau buvusiais ir vis dar esančiais.
Antroji pagunda – noras tapti geru ir gražiu visiems, o ypač tiems, kurių estetinis ir politinis skonis yra prilygintinas beskonybei. Politinės beskonybės mūsų politikos meniu šiandien išties daug, o blogam skoniui pakanka, kad tik pigiau – mažiau Seimo, mažiau politikos, greitesnių ir banalesnių sprendimų.
Orkestro sumažinimas iki kvarteto gal ir leis sutaupyti muzikantų atlyginimams, bet reikia suvokti, kad turėsime jau nebe orkestrą, nebe chorą. Ir Dainų šventės sumenkinimas iki vokalinio okteto koncerto reikš Dainų šventės mirtį, o ne turtingesnį gyvenimą. Institucijų specialistus geriau reikia efektyviai įdarbinti, o ne sutaupyti jų sąskaita. Gal jų sąskaita ir pavalgysime kartą-kitą sočiau, bet vėliau neturėsime, kas tą valgį iš viso kuria.
Kiekvieną kartą pradedame naujus metus su pasiryžimu gyventi kiek kitaip. Pradėkime Naujuosius ir politikoje, suprasime, kad tas trečias brolis ir jo princesė gal kiek romantiškai kuoktelėję, bet tikrai ne kvailiai.