Todėl 2004 buvo įsteigta Nacionalinės žvalgybos institucija, kurios uždavinys – koordinuoti visų žvalgybos agentūrų veiklą. Jos direktorius betarpiškai dirba su JAV prezidentu, kuris yra ir valstybės galva, ir vykdomosios valdžios vadovas (atitiktų ministrą pirmininką), ir vyriausiasis ginkluotų jų pajėgų vadas.
Žvalgybos bendruomenės raportas
Vienas iš skandalų, lydėjusių šių metų JAV prezidento rinkimus, buvo dėl „Wikileaks“ paskelbtos demokratų partijos vidaus informacijos. Paaiškėjo, kad jie buvo išvogti iš Demokratų nacionalinio komiteto ir Hillari Clinton rinkimų štabo vadovo kompiuterius. Vladimiras Putinas pakomentavo, kad nesvarbu, kaip ta informacija gauta, o reikia žiūrėti, ką ji atskleidžia. Baisiausia, ką ji atskleidė – tai demokratų partijos viršūnių susimokymas prieš vieną iš jos kandidatų į prezidentus Bernie Sandersą. Didelio triukšmo naujiena nesukėlė, nes B. Sandersas per rinkimų kampaniją viešai skelbė priešpriešą valdančiai grietinėlei, kurią įkūnijo H. Clinton.
Penktadienį popiet Nacionalinės žvalgybos direktoriaus tarnyba paskelbė 25 puslapių apimties išslaptintą raporto dalį. Kaip joje pabrėžiama, pateikiamos išvados yra lygiai tokios pačios, kaip slaptame dokumente, kurį drauge parengė Centrinė žvalgybos agentūra (CIA), Federalinis tyrimų biuras (FBI) ir Nacionalinio saugumo agentūra (NSA), tik nepateikiami įrodymai, nes jie lieka įslaptinti.
Raporte įvardinta, jog už hakerių atakų stovi V. Putinas, kad buvo siekta pakenkti kandidatei H. Clinton, kad rusai tikėjosi su rinkimus laimėjusiu D. Trumpu sudaryti koaliciją prieš Islamo valstybę. Aišku, po to koalicijos partneris būtų vystomas pagal V. Putino stilių.
D. Trumpui per gyvuonį
Išrinktasis JAV prezidentas labai jautriai priima faktą, kad H. Clinton surinko daugiau rinkėjų balsų, negu jis, todėl nuolat kartoja, kur tik gali, apie savo „triuškinančią pergalę“. Dar kraupesnis jam yra faktas, kad prezidentu jis tapo su rusų pagalba. Nežiūrint rinkėjų persvaros, JAV lemia rinkikų balsai, todėl jokio klausimo dėl išrinkto prezidento legitimumo šiuo aspektu negali kilti.
Tuo tarpu raporto išvadose aiškiai kalbama apie V. Putino sankcionuotą neteisėtą ir kryptingą Rusijos kišimąsi vieno kandidato naudai. Pripažinti Rusijos vaidmenį – tai kelti abejones savo pergalės teisėtumu.
Mažiau nei savaitė prieš susitikimą su žvalgybos bendruomenės vadovais jis tvirtino apie „taip vadinamus rusų hakerius“ ir dar paleido antį, esą numatytas susitikimas su juo atidėtas, nes žvalgybos iš paskutiniųjų bando surinkti įrodymus. Beje, jokio atidėjimo nebuvo: nuo pat pradžių brifingas jam buvo sutartas penktadienį, sausio 6 d.
Penktadienio rytą D. Trumpas dar spėjo telefonu duoti interviu „New York Times“, per kurį skandalą dėl rusų įsilaužimų vadino „politine raganų medžiokle“. Po to jis priėmė žvalgybos bendruomenės vadovus pas save Trumpo bokšte, Niujorke.
Susitikime dalyvavęs išrinktasis viceprezidentas Mike‘as Pence‘as pokalbį apibūdino kaip „pagarbų“, o vienas D. Trumpo padėjėjų pavadino susitikimą „nuoširdžiu“.
Rezultatai bus priešingi, nei rusai tikėjosi
Penktadienį po susitikimo D. Trumpas paskelbė pranešimą. Šįkart juokelių ar abejonių neliko: jis aukštai įvertino žvalgybininkų atliktą darbą ir pats aiškiai įvardijo, kad Rusija, greta Kinijos, nuolat bando įsilaužti į JAV institucijų infrastruktūrą. Tačiau čia pat apgynė savo išrinkimo legitimumą, teigdamas, jog Rusijos veiksmai nesukėlė pasekmių rinkimų rezultatams.
Žvalgybininkai supranta, kokioje sudėtingoje situacijoje atsiduria D. Trumpas. Todėl raporte jie aiškiai apibrėžė savo kompetencijos ribas, kad išrinktasis prezidentas priimtų pavojaus demokratinei sistemai signalą, o nepradėtų aklai ginti savo teisėtumo: „JAV žvalgybos bendruomenė užsiima užsienio jėgų siekių, galimybių ir veiksmų stebėjimu bei vertinimu; ji neanalizuoja JAV politinių procesų ar JAV viešosios nuomonės“.
Ryte prieš susitikimą būsimasis Baltųjų rūmų atstovas spaudai Seanas Spenceris pabrėžė, jog išrinktasis prezidentas „pasiruošęs išklausyti ir suprasti, kaip jie priėjo tokių išvadų“. Matyt, įrodymai buvo tokie tvirti ir įtaigūs, kad D. Trumpas išvadų negalėjo ignoruoti. Todėl buvęs pats įtakingiausias skeptikas viešai pripažino atliktą tyrimą. D. Trumpas sugebėjo atmesti asmeninius interesus ir atsakingai kaip šalies vadovas pripažinti faktų svarbą. Vis dėlto, JAV valdo ne asmeninės ambicijos, o institucijos.
Juk raporte yra net toks sakinys: „Toliau mes nustatėme, kad Putinas ir Rusijos vyriausybė turėjo aiškų prioritetą dėl išrinktojo prezidento Trumpo“. Tokio pobūdžio teiginiai paties D. Trumpo patvirtintame žvalgybos raporte kada nors gali tapti vienu iš kertinių akmenų, jei politiniai oponentai sugalvotų rengti apkaltą prezidentui D. Trumpui kaip svetimos jėgos atvestam į valdžią.
Todėl penktadienio virsmas D. Trumpo nuomonėje dėl hakerių apvers Rusijos viltis aukštyn kojomis. Tas, su kuriuo V. Putinas tikėjosi „padaryti biznį“, dabar turės ypatingai aršiai įrodinėti visai Amerikai, kad jis nėra rusų išstumta į valdžią marionetė. Pažeidžiamumas pavers D. Trumpą didesniu vanagu, negu jis būtų normaliomis sąlygomis.
Pirmosios strėlės
Paskelbtame po brifingo pareiškime D. Trumpas nurodė, jog iškart po inauguracijos paves per 90 parengti agresyvų planą kaip atsaką į kibernetines atakas. Išrinktasis viceprezidentas M. Pence‘as irgi patvirtino, jog naujoji administracija imsis „agresyvių“ veiksmų, kad ateityje tokie įsilaužimai nepasikartotų. Greitai Kremliui sapnuosis, kaip gera buvo su taikos balandžiu B. Obama.
Šeštadienį D. Trumpas žengė dar vieną žingsnį: paskelbė, kad renkasi buvusį Indianos senatorių respublikoną Daną Coatsą (g. 1943) naujuoju Nacionalinės žvalgybos direktoriumi. Šis politikas buvo vienas didžiausių Rusijos kritikų ir dėl Krymo aneksijos, ir dėl karo Donbase. Už tokius veiksmus jis siūlė atšaukti 2018 pasaulio futbolo čempionatą iš Rusijos.
2014 pavasarį senatorius D. Coatsas kartu su neseniai Lietuvoje viešėjusiu senatoriumi Johnu McCainu pateko į pirmąjį Rusijos sankcijų sąrašą. Jame buvo 6 JAV įstatymų leidėjai ir 3 Baltųjų rūmų padėjėjai, kuriems draudžiama atvykti į Rusiją. D. Coatsas tada paironizavo: „Gailiuosi, kad negalėsiu su šeima praleisti vasaros atostogų Sibire“, tačiau sakinį baigė rimtai: „didžiuojuosi patekęs į tą sąrašą“. Ir vėliau jis nuolat skatino B. Obamą griežtesnėms sankcijoms Rusijai.
Sakoma, kad D. Coatso pažiūroms didžiulę įtaką turėjo 2001 rugsėjo 11 antpuolis. Jis buvo vos prieš tris dienas atvykęs į Vokietiją, kur prezidentas Georges W. Bushas jį skyrė JAV ambasadoriumi. Tad D. Coatsas gerai pažįstamas su Europa ir transatlantinio saugumo struktūrų svarba: juk tada vienintelį kartą buvo aktyvuotas penktasis NATO straipsnis.
Ambasadoriaus Vokietijoje postas D. Coatsui teko kaip kompensacija, nes jis buvo G.W. Busho kandidatas į gynybos sekretorius, tačiau viceprezidentas Dickas Cheney sugebėjo G.W. Bushui prastumti Donaldo Rumsfeldo kandidatūrą.
Lietuvos draugas J. McCainas apibūdina D. Coatsą kaip vieną savo mėgstamiausių žmonių. Atrodo, jam neturi rastis kliūčių būti patvirtintam kongreso, nes atsiliepimai apie buvusį Senato Žvalgybos komiteto narį labai palankūs ir iš respublikonų, ir iš demokratų pusės.
Užėmęs pareigas, D. Coatsas taps pareigūnu, per kurį tiesiogiai prezidentą D. Trumpą pasieks žvalgybos informacija. Vargu ar jis pavolios Rusijos veiksmus cukraus pudroje, prieš pateikdamas prezidentui.